Lietuvos archeologijos draugija

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Pradžia

Archeologija Lietuvos žiniasklaidoje

Pasidalinkime įvairiausiomis archeologijos naujienomis Lietuvoje

Moderatorius: Author

Re: Archeologija Lietuvos žiniasklaidoje

Standartinė daumiz » 24 Vas 2011, 14:44

Virtuali Delfi.lt konferencija apie mumijų tyrimus Lietuvoje ir pasaulyje (dalyvauja: Prof. R. Jankauskas ir Europos Bolzano akademijos vyr. mumijų tyrimų specialistas Dario Piombino – Mascali) - http://conference.delfi.lt/web/conference.show.sym?id=61#
daumiz
 
Pranešimai: 60
Užsiregistravo: 02 Bal 2010, 15:09

Re: Archeologija Lietuvos žiniasklaidoje

Standartinė admin » 07 Kov 2011, 13:33

Etnografiniai kaimai - prie mirties slenksčio, Lietuvos žinios, 2011 03 05

jpeg1.jpg

jpeg2.jpg

jpeg3.jpg


Trakų pilies sieninė tapyba ir Platono olos alegorija, Šiaurės Atėnai, 2011 03 04

jpeg4.jpg

jpeg5.jpg


Kražių klebono valdos: Pajūris ir Ližiai, Tauragės kurjeris, 2011 02 25

jpeg6.jpg

jpeg7.jpg


Po sudegusios Labanoro bažnyčios altoriumi rasto lobio vertė - 3061 Lt, Žeimenos krantai, 2011 02 09

jpeg8.jpg


Žymus archeologas V.Urbanavičius gimtinės neužmiršta, Mūsų laikas, 2011 02 08

jpeg9.jpg


Kraštotyrininkų sukaupti radiniai - neįkainojama vertybė, Santaka, 2011 02 05

jpeg10.jpg


Muziejus po vandeniu, Naujos tėviškės žinios, 2011 02 02

jpeg11.jpg


Naujas radinys verčia permąstyti praeitį, Bernardinai.lt, 2011 02 25

Nuoroda: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... eiti/58553

Kalnuotose Peru džiunglėse senovinius kapus atradę archeologai teigia, kad jie savo svarba prilygsta prarastojo miesto Maču Pikču atradimui.
Kapai, priklausantys Vari kultūrai, rasti džiunglėmis apaugusiame rytiniame Andų kalnų šlaite, Kusko regione, seniai apleistame mieste, kuris, kaip manoma, buvo paskutinioji ispanų kolonijiniam valdymui besipriešinusių inkų tvirtovė, praneša naujienų agentūra AFP.
Vari kultūra, gyvavusi dar prieš inkų civilizaciją, 600–1200 metais padarė didžiulę kultūrinę įtaką Andų regionui. Inkų imperija (apie 1400–1532 metus) buvo didžiausia, klestėjusi Amerikų žemynuose ikikolumbiniais laikais.
„Šis įspūdingas Vari radinys Kusko džiunglėse atverčia naują archeologinių tyrimų puslapį ir verčia mus perrašyti istoriją“, – teigė Kusko regiono kultūros direktorius Juanas Garcia, paskelbęs apie atradimą.
„Šis atradimas – vienas svarbiausių, prilygstantis Maču Pikču ir Sipano valdovui“, – teigė J. Garcia, užsimindamas apie 1987 metais atrastą senovinės Močės kultūros valdovo kapavietę.
Svarbaus asmens, praminto Vario valdovu, kape archeologai aptiko „y“ formos sidabrinę skrynios graviūrą, sidabrinę kaukę, dvi auksines apyrankes su kačių figūrėlėmis ir dvi medines lazdas, padengtas sidabru.
Kapavietės yra Espiritu Pampa archeologinėje vietovėje, Vilkabambos srityje, už maždaug 1,1 tūkst. kilometrų nuo sostinės Limos.
Vilkabamba buvo paskutiniu inkų prieglobsčio ir pasipriešinimo centru po to, kai 1532 metais ispanų konkistadorai sugavo ir nužudė inkų imperatorių. Paskutinį pasipriešinimo vadą Tupac Amaru I, ispanai sučiupo ir nužudė 1572 metais.
„Tai nuostabus, tikrai stebinantis atradimas. Tai privers mus peržiūrėti dalį inkų istorijos“, – kalbėjo buvęs Nacionalinio kultūros instituto vadovas, archeologas Luisas Lumbrerasas.
Tai pirmasis aptiktas Vari kultūros egzistavimo įrodymas, rodantis, kad variai šioje vietovėje įsikūrė gerokai anksčiau nei inkai, aiškino archeologas.
Pirmą kartą laidojimo kompleksą archeologai aptiko 2010 metų liepą ir pusę metų jį tyrinėjo.
Anot L. Lumbreraso, nestebintų, jei archeologai dabar toje vietovėje aptiktų Vari miestą, „kuris gali būti susijęs su legendomis apie Paititi“.
Šimtmečius tyrinėtojai veltui ieškojo Paititi, legendinio dingusio miesto Amazonės džiunglėse, kuris, kaip pasakojama, pripildytas aukso ir brangenybių.
Ikikolubiniais laikais Amerikose egzistavusios civilizacijos nepaliko jokių savo istorijos rašytinių šaltinių, taigi ją atskleisti tenka archeologams.
Peru senovinės vietovės žemyninėje dalyje ir Anduose dėl sauso oro gerai išsilaikė, tačiau kaulus ir tekstilės dirbinius sunaikina džiunglių drėgmė.

Gaisrai Kapvietės mįslė lieka, Panevėžio balsas, 2011 02 28

jpeg12.jpg


Rūmai - tarsi šmėkla / Valdovų rūmus slegia tuštuma, Vilniaus diena, 2011 02 28

jpeg13.jpg

jpeg14.jpg

jpeg15.jpg


Tvirtovė tapo prašmatniu būstu, Kauno diena, 2011 02 28

jpeg16.jpg

jpeg17.jpg
admin
Site Admin
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: 30 Kov 2010, 09:10

Re: Archeologija Lietuvos žiniasklaidoje

Standartinė admin » 15 Kov 2011, 13:13

Lenkijoje surengta dirbinių, rastų senovinėse išvietėse, paroda, Lrytas.lt, 2011 03 06

Nuoroda: http://www.lrytas.lt/-12994168071298066 ... mpaign=rss

Vroclavo archeologijos muziejuje atidaryta paroda „Paslaptingos vietos Gdansko kiemuose“, kurioje
eksponuojami viduramžių laikų dirbiniai, surasti miestelėnų lauko išvietėse, praneša spaudos agentūra AP.
Pasak muziejininkų, šie radiniai ir patys tualetai yra tikras viduramžių miestelėnų gyvenimo ir papročių lobynas. Visa, kas nereikalinga, miestų gyventojai dažniausiai išmesdavo į lauko
išvietes, sako Vroclavo muziejaus darbuotoja Ewa Pluta.
Parodoje galima pamatyti apie 400 eksponatų, atspindinčių kasdienį žmonių gyvenimą. Tai - puodai, porceliano gaminiai, stikliniai buteliukai, rūbų ir žaislų fragmentai.
Kaip pasakoja E.Pluta, anksčiau tokio tipo „paslaptingos vietos“ buvo statomos sodybų pakraščiuose, dažniausiai netoli ūkinių pastatų ir į jas buvo metamos visos namų ūkio atliekos. Čia patekdavo ir visi nereikalingi daiktai.
Pasak muziejininkų, jie gerai išsilaikė iki mūsų dienų.


Tautų maišatis, Lrytas.lt, 2011 03 06

Nuoroda: http://www.lrytas.lt/-12994356941298725 ... mpaign=rss

Józefas Piłsudskis sakydavo esąs lietuvis, o Lietuvos kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas laikė save lenku. Gabrielius Narutowiczius, pirmasis Lenkijos prezidentas, turėjo brolį Stanislovą Narutavičių – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą. Tad iš kur kyla visa ta šiandienos trintis tarp Lenkijos ir Lietuvos?
1920 m. rudenį Stanislawas Swaniewiczius tarnavo Lenkijos kariuomenės lietuvių ir baltarusių batalione. Spalio mėnesį jų dalinys patraukė į Vilnių, kuris tuo metu buvo lietuvių rankose. Pakeliui užvirė mūšis, buvo aukų.
Profesorius Swaniewiczius pasakojo, kaip jis su draugu – kitu kariu priėjo prie sužeisto priešo, bandė jį pakelti, o šis sudejavo lietuviškai: „O Jėzau!“
„Tai mus pribloškė – iki tol kovojome su bolševikais… ir še tau – brolžudiškas karas! Mano draugas, kuris už mūšį prie Varšuvos buvo gavęs „Virtuti Militari“ ordiną, tuomet tarė – žinai, aš pereinu į lietuvių pusę, aš esu lietuvis“, – prisimena Swaniewiczius.
Tame keistame kare atsitikimų, kai priešingose barikadų pusėse atsidurdavo pažįstami ir net giminės, buvo daug. Panašūs dalykai dėjosi ne tik fronte, bet ir visuomenės elito sluoksniuose, ir valdžios viršūnėse.

Priešinosi lenkų įtakai

Vienas iš Europos romantizmo vaisių buvo liaudies kultūros vertės suvokimas. Tai paskatino liaudį virsti tauta, o vėliau atvedė prie tautinės valstybės siekio. Lietuvą šios idėjos pasiekė palyginti vėlai – tik XIX a. paskutiniais dešimtmečiais, kai sąlygos lietuvių tautiniam atgimimui buvo ypač sunkios. Visa istorinės Lietuvos teritorija buvo Rusijos sudėtyje.
Lietuviškos mokyklos neegzistavo, apskritai buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, neleista net žemės parduoti katalikams. Lietuviškas knygas slapta gabendavo iš Rytų Prūsijos, kur irgi gyveno nemažai lietuvių. Jie savo ruožtu patyrė germanizacijos spaudimą, be to, būdami liuteronai, nejautė itin didelio solidarumo su savo tautiečiais katalikais kitoje Nemuno pusėje.
Tačiau didžiausias iššūkis lietuvių atgimimo sąjūdžiui buvo polonizacija. Keletą šimtmečių trukęs politinis Abiejų Tautų aljansas, religijos, o paskui ir bendra kova su užkariautoju skatino Lietuvos suartėjimą su Lenkija tiek kalbos, tiek gyvenimo būdo atžvilgiu. Tai ypač palietė elitą. Galima sakyti, visa katalikiškoji lietuvių bajorija ir miestiečiai namuose šnekėdavo lenkiškai, jų pavyzdžiu pasekė ir nemažai valstiečių. Apibūdinimas „lietuvis“ nebereiškė etninės priklausomybės. Juk lietuviais save vadino ir Kosciuška, ir Mickevičius, ir Piłsudskis. O pati Lietuva buvo laikoma vienu iš Lenkijos regionų, kaip Pamarys ar Mazovija.
Tokia situacija vertė lietuvių tautinio atgimimo lyderius kalbą laikyti paskutiniu tapatybės bastionu. Daugelis iš jų buvo kilę iš turtingų ūkininkų šeimų ir lietuvių kalba jiems buvo gimtoji. Sąjungą su Lenkija jie laikė kultūriniu ir politiniu savo tėvynės pažeminimu, skelbė, kad Lietuva atgims tik tada, kai išsivaduos iš lenkų įtakos.
Lietuvos lenkų arba, kaip kiti juos vadina, polonizuotų lietuvių požiūriai į tą reiškinį buvo labai įvairūs. Viena vertus, jie puoselėjo savo skirtingumo nuo „Karūnos“ gyventojų jausmą ir dažnas kalbėjo „liaudies kalba“, bet, pavyzdžiui, dauguma aplink Vilnių gyvenančiųjų neįsivaizdavo, kad Lietuva galėtų egzistuoti savarankiškai. Kita vertus, kuo toliau į šiaurę, Žemaitijoje, tuo šio visuomenės sluoksnio požiūris į litvomaniją (šitaip paniekinamai vadintas lietuvių atgimimo sąjūdis) darėsi palankesnis.
Nepriklausomybės siekių įgyvendinimo šansai, atsiradę žlugus carinės Rusijos imperijai, atvedė prie to, kad dvi valstybingumą atkuriančios tautos ėmė konfrontuoti tarpusavyje. Lietuvių pusėje buvo istorijos argumentai, lenkų pusėje – kultūriniai aspektai. Tai iliustruoja ginčas dėl Vilniaus, kuris yra istorinė Lietuvos sostinė, tačiau jame lietuviškai tada kalbėjo vos 2 proc. gyventojų. 1918–1920 m. miestą keletą kartų valdė tai vieni, tai kiti. Po Varšuvos mūšio bolševikai atidavė Vilnių lietuviams. Piłsudskis mėgino derėtis, o kai tie mėginimai neatnešė pageidaujamo rezultato, jis sufabrikavo savosios lietuvių ir baltarusių divizijos maištą ir užėmė Vilnių.

Litvomanės iš kilmingų šeimų

Toks žingsnis buvo Lietuvai iš dalies naudingas. Nelietuviška Vilnija jaunai valstybei būtų buvęs sunkiai praryjamas kąsnis. Vis dėlto karinis Vilniaus užgrobimas tapo pretekstu nutraukti santykius su Varšuva (jie vėl buvo užmegzti tik 1938 m.), susidoroti su lenkiška kultūra ir lenkų mažuma. Keliolika metų trukęs radikalus atsiribojimas nuo lenkybės leido lietuviams susikurti naują tapatumą, antipolonizmas čia vaidino pagrindinį vaidmenį. Atsirado itin neigiamas lenko įvaizdis, tikras klasinio ir rasinio priešiškumo lydinys.Tai – lenkų bajoras, nutautinantis ir engiantis lietuvių valstietį.
Kaip ir dauguma tokios rūšies darinių, šis įvaizdis buvo supaprastintas, falsifikuotas. Pavyzdžiui, dailininkas ir kompozitorius Konstantinas Čiurlionis, iškiliausia XIX–XX a. sandūros lietuvių kultūros asmenybė, buvo kilęs iš valstiečių šeimos, namuose šnekėjo lenkiškai, o į lietuvybę jį atvertė dvarininkė žmona. Lenkiškai kalbėjo stulbinamai daug Lietuvos valstybės vadovų, visuomenės įžymybių. Dauguma jų buvo kilę iš dvarininkų, kurie, nors šnekėjo lenkiškai, žinojo ir pripažino lietuviškas savo šaknis. Įdomu, kad dažniausiai būtent tų sluoksnių žmonės formavo konfrontacinį Kauno politikos kursą.
Archeologinius tyrinėjimus Žemaitijoje XIX a. pab. daręs Ludwikas Krzywickis rašė, kad po 1864 m. apie Kauną ir Šiaulius buvusiuose dvaruose išaugo lietuvių kairuoliškų radikalų karta, daugiausia moterys, tačiau „žlungant socialistiniam judėjimui ir tvirtėjant lietuvių tautiniam atgimimui, atsirado nauja mada – ėmė dygti litvomanės“. Iš lenkiškų dvarų kilo pirmosios lietuvių poetės, rašytojos, tautos veikėjos: Karolina Praniauskaitė, Julija Beniuševičienė (Žemaitė), Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana), seserys Ivanauskaitės (Lazdynų Pelėda), Ona Brazauskaitė (feminizmo pradininkė), Felicija Bortkevičienė (vadinama lietuvių revoliucijos močiute) ir daugelis kitų. Jų vaidmuo, formuojant tautinį sąmoningumą ir dedant pamatus naujai valstybei, buvo milžiniškas taip pat ir dėl to, kad jos kilusios iš tokio sluoksnio. Kauno burmistras Konstantinas Nekvedavičius yra pasakojęs, kaip paveikdavo jo pavyzdys, kai jis, būdamas bajoras, viešai deklaruodavo lietuvišką savo tautybę.
Tam laikotarpiui būdingi ir vidinio konflikto bruožai. Antai Mieczyslawas Dowojno-Sylwestrowiczius (Davainis-Silvestravičius) lenkų kalba leido antilenkišką žurnalą Litwa, kuriam lietuvišku šovinizmu persmelktus kūrinius rašė Helena Ceprynska, kilusi iš Baltarusijos. „Mes, lietuviai, niekada neišsižadėsime savo tautybės, nors kalbame ir rašome lenkiškai“, – tvirtino Stefanija Wojnilowiczowa, o Otto Zawisza savo „Lietuvių himne‘‘ ragino išvyti lenkus „toli, toli už Nemuno“.
Tačiau net tie, kurie gimtuosiuose namuose šnekėjo lietuviškai, paskui mieliau vartojo lenkų kalbą. Lietuvių tautinio atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius su Lietuvos verslininku ir mecenatu Petru Vileišiu susirašinėjo lenkiškai.

Šeimyniniai vaidai

Kunigaikščiui Dominikui Dowgiallo lankantis Lenkijoje, kažkoks valdininkas pasiteiravo: Kada „maištaujanti Kauno vaivadija sugrįš į motinos – tėvynės glėbį?“ Susierzinęs kunigaikštis atšovė: „O kada, ponai, sugrąžinsit mums Vilnių?!“ Daugėla buvo vienas iš tų, kurie, neatmesdami lenkiškos kultūros, laikė save lietuviais. Tokių žmonių vis mažėjo, nors jų pasaulėžiūra buvo viena svarbiausių lietuvių nacionalizmo varomųjų jėgų. Pasak Kszysztofo Buchovskio, „tautinis judėjimas naudojosi, be kita ko, tradicine pagieža, kuri nuo seno gyvavo „separatistiniame“ lietuvių bajorijos požiūryje į lenkus“.
Ryškus šios visuomenės dalies atstovas buvo Mykolas Römeris, Lenkijos legionų karys, Piłsudskio adjutantas, ilgai puoselėjęs viltį, kad abi tautos suras bendrą kalbą. Po Żeligowskio akcijos jis liovėsi tuo tikėjęs ir ryžtingai pasisakė už Lietuvą. Vėliau Römeris tapo Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėju, atstovavo jai Hagos tribunole. Be to, suvaidino didžiulį vaidmenį kuriant Lietuvos aukštąjį mokslą.
Klojant jaunos valstybės pamatus svariais nuopelnais pasižymėjo Tadeuszas Dowgirdas, pirmojo profesionalaus archeologijos muziejaus steigėjas, valstybinės vėliavos bendraautoris. Krzywickio nuomone, Daugirdas atliko „milžinišką darbą lietuvių kultūros institucijų formavime“.
Bohdanas Paszkiewiczius pasakojo, kaip teta nusivedė jį pas savo pusbrolį kunigą, Lietuvos nusipelniusį veikėją Aleksandrą Dombrovskį. Kalbai pakrypus apie santykius su Lenkija, teta pareiškė, kad lietuviai turi pagaliau susitaikyti su lenkais. Tai išgirdęs dvasininkas pašoko nuo kėdės ir piktai atrėžė: „Su lenkais? Niekada! Greičiau su velniu negu su lenkais!“ Pokalbis, žinoma, vyko lenkiškai, nes tas „užkietėjęs lietuvių šovinistas“ lenkų kalbą išmoko vaikystėje tėvų namuose, be to, gyveno su seserimi, kuri nemokėjo lietuviškai.
Andrzejus Rondomanskis, nors gimė lenkų šeimoje, suaugęs palaikė lietuvių pusę. Nuo 1928 m. jis vedė lenkiškas radijo programas, skirtas Vilnijai. Konradas Gurskis vadino jį „siaubingu lenkų priešu“. Rondomanskio brolis gyveno Lenkijoje ir, išgirdęs vieną iš jo radijo laidų, nusiuntė laišką, kuriame rašė: „Aš, p. Andrzejaus Rondomanskio brolis, viešai pasmerkiu jo pasisakymus ir nutraukiu su juo bet kokius šeimyninius ryšius, nes esu sukrėstas jo laidų, kurios įžeidžia švenčiausius tautinius mano jausmus.“
Michalas Kwinto gimė toje Vilniaus krašto dalyje, kur net kaimuose žmonės nešnekėjo lietuviškai. 1915 m. jis susipažino su lietuviais, kurie jo tautinę savimonę pakreipė lietuvybės link. Po karo apsigyvenęs Žemaitijoje, Kvintas reikalavo, kad namuose būtų kalbama tik lietuviškai, be to, įkūrė Šaulių padalinį ir tapo jo vadu. Na, o jo brolis Henrikas gyveno Varšuvoje ir nepalaikė jokių ryšių su „atskalūnu“.
Tarpukariu Kaune sklandė anekdotas, kad „Lietuvą valdo dvi Chodakovskos ir ponas Ilgovskis“. Ilgovskis buvo įtakingas verslininkas, bet net jis negalėjo prilygti seserims Chodakovskoms. Zofija buvo Respublikos prezidento Antano Smetonos žmona, o Jadvyga – ilgamečio premjero Juozo Tūbelio sutuoktinė. Abi jos garsėjo nepaprastai karštos lietuvybės patriotės. Lenkijos ambasadorius Kaune Franciszekas Charvatas yra pasakojęs, kaip jam susitinkant su pirmąja šalies pora prezidentas kalbėdavęs lenkiškai, bet jo žmona nenusižemindavo iki savo gimtosios kalbos ir šnekėdavo prancūziškai.
Žymus filosofas Stasys Šalkauskis užaugo lenkų inteligentų šeimoje. Kaip rašo Paszkiewiczius, studijų metais Šalkauskis tapo „tvirtu lietuvių nacionalistu“. Po 1918 m. jis buvo katalikų jaunimo ideologas ir vadovas, pagrindė tautinės–katalikiškos valstybės koncepciją.
Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko sąsajos su Lietuva buvo gana silpnos. Jis gimė Latvijoje, jo tėvas, caro armijos karininkas, buvo lenkas, motinos giminės šaknys – Mazovijoje, jis pats irgi vedė lenkę, o jų dukra išvyko studijuoti į Vilnių, iš kur atsivežė du pretendentus į jos širdį.
Tačiau tėvas atmetė abi kandidatūras, nes jaunuoliai nemokėjo lietuvių kalbos. Galiausiai ji susižiedavo su Viktoru Stoma, lietuvių generolo, be kita ko, taip pat kilusio iš lenkų, sūnumi. Vėliau jų giminaitis Varšuvoje Stanislawas Stomma prisiminimuose rašė, kad sutuokti juos turėjo Lietuvos prezidento bičiulis kunigas Mironas, tačiau jaunoji užsispyrė, kad vestuvių priesaiką ji tars lenkiškai, tad teko ieškoti dvasininko lenko...
Edmundas Jakubowskis yra pasakojęs apie lietuvę, kuri garsėjo tuo, kad pabrėždavo: „Esu Piłsudskio pusseserė, bet nelaikau to garbe, o tik gėda.“
Tokių susiskaldžiusių šeimų buvo daugybė. Kartais pasirinkimo erdvė būdavo dar platesnė. Iš trijų brolių Ivanauskų vienas tapo lenku, antras – lietuviu, trečias – baltarusiu.

Atiduokit Vilnių!

Stanislovas Narutavičius sakydavo, kad lietuviška tautybė jam antroje vietoje, nes pirmiausia jis yra žemaitis.
Iš Žemaitijos kilo daugelis politikos šulų. Pavyzdžiui, Vladas Putvinskis – Šaulių organizacijos įkūrėjas. Pirmoji šios paramilitaristinės sąjungos akcija buvo perversmo, kurį 1919 m. rengė Lenkijos karinė organizacija, sužlugdymas. Beje, Putvinskis iki gyvenimo pabaigos taip ir neišmoko taisyklingai lietuviškai kalbėti.
Iš panašių sluoksnių kilęs Vladas Nagevičius – Karo muziejaus direktorius ir Lietuvos istorijos naujo pateikimo, kuriame Lenkija nušviečiama kaip didžiausias priešas, bendraautoris. Tarpukario dvidešimtmečiu jis buvo vienas iš antilenkiško Kulturkampf lyderių. Kai 1939 m. rudenį tūkstančiai pabėgėlių iš Lenkijos rado prieglobstį Lietuvoje ir net labiausiai nacionalistiškai nusiteikę veikėjai nutraukė savo retoriką, Nagevičius išdrožė kandžią kalbą, šaipydamasis iš tų, kurie dar neseniai ragino žygiuoti užimti Kauną, o dabar čia prašo duonos kąsnio.
Pirmasis Lietuvos vidaus reikalų ministras gimė bajorų šeimoje ir iš pradžių jo pavardė buvo Vladyslawas Staszynskis. 1930 m. jis buvo pasiųstas į slaptą susitikimą su Piłsudskiu. Vokietijai kėlė nerimą to pokalbio rezultatai, nes Lenkijos ir Lietuvos suartėjimas galėjo pakenkti jos planams. Deja, paaiškėjo, kad Stašinskas – labiau ideologas negu politikas. Pokalbį su maršalu Piłsudskiu jis pradėjo reikalavimu sugrąžinti Vilnių. Piłsudskis pasišiaušė ir santykių pagerėjimo viltys žlugo.
Nepaprastai svarbios jaunai valstybei asmenybės buvo broliai Biržiškos. Piotras Losowskis priskyrė juos „kiečiausiems, nepermaldaujamiems sutarimo su Lenkija priešininkams“. Politiškai aktyviausias buvo Mykolas Biržiška, revizionistinės Vilniaus išvadavimo sąjungos iniciatorius. Ši organizacija atliko milžinišką vaidmenį skleidžiant polonofobiją ir formuojant naujovišką valstybinę ideologiją. Anot Henryko Wisnerio, „Vilniaus išvadavimo šūkį vadovaujantieji sluoksniai padarė pagrindiniu tautinės integracijos faktoriumi“.
Stanislawas Stempowskis rašė: „Jeigu lenkas veda rusę, jų vaikai paprastai būna ukrainiečiai arba lietuviai.“ Gimusieji mišriose šeimose kartais pasirinkdavo stulbinančias tapatybes. Taip atsitiko, pavyzdžiui, Konstantui Komarui, kuris, nors pakrikštytas cerkvėje ir oficialiai laikytas rusu, perėjo į katalikybę, tačiau jo santykiai su lenkų dvarininkais išliko šalti. Na, o jo anūkas Vladislawas, žinomas lenkų olimpietis, prisimena, kad senelis laikė save lietuviu.
Oskaro Milašiaus senelis vedė italų primadoną, tėvas – žydų rabino dukterį, Milašius pats gimė Baltarusijoje, bet didžiąją gyvenimo dalį praleido Paryžiuje, tapo prancūzų poetu ir... lietuvių diplomatu. Česlovas Milošas rašė, kad jo pusbrolis Oskaras pasirinko lietuvybę kaip savotišką kerštą lenkų bajorams, niekinusiems jį dėl to, kad buvo daugelio mezaliansų palikuonis. Paskirtas pirmuoju Lietuvos atstovu Prancūzijoje, Oskaras Milašius diskreditavo Lenkiją Tautų Lygos forume, apkaltindamas ją žydų pogromais ir imperialistinėmis užmačiomis.
Barono Stasio Šilingo tautybės pasirinkimą nulėmė visuomenės elgesys – jautėsi jos atstumtas todėl, kad buvo nesantuokinis vaikas. Nepriklausomoje Lietuvoje Šilingas padarė puikią karjerą: du kartus ėjo teisingumo ministro pareigas, buvo Valstybės tarybos pirmininkas. Kaip politikas pasižymėjo aršiu antilenkiškumu.
Panašiai susiklostė poeto Liudo Giros, taip pat nesantuokinio vaiko, likimas. Gira augo įtėvių namuose lenkų kultūros atmosferoje. Šis labai talentingas ir ambicingas žmogus, eidamas Lietuvos žvalgybos vadovo pareigas, pagarsėjo kaip sąmokslininkų iš Lenkijos karinės organizacijos triuškintojas.

Plonytis lietuviškas glajus

Carinės okupacijos metais dvarininkija Lietuvoje buvo lenkybės ramstis. Po 1918 m. jų nuostatos jau nebuvo tokios vienareikšmiškos. Pasak Eugenijaus Römerio, vykstant rinkimams į Lietuvos Seimą daugelis jų agitavo balsuoti už lietuvių partijas. Pykdamas ant tų, kurie „išsižada tautybės, nustoja buvę lenkais, užsirašo į lietuviškas partijas, tarnauja Lietuvos valdžiai“, Römeris su kartėliu rašė, kad „tarp tos kategorijos žmonių pirmauja kilmingos aristokratijos atstovai.‘‘
Labiausiai žinomas tarp jų buvo Biržų dvarų savininkas Alfredas Tiškevičius, atstovavęs Lietuvai Paryžiaus taikos konferencijoje, be to, tapęs pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi Londone. Jis pasižymėjo kaip kandžių notų, demaskuojančių „avantiūristinius Varšuvos kėslus“ autorius. Tose notose Tiškevičius įrodinėjo, kad Lenkija kurpia agresijos planus ne tik prieš Kauną, bet ir prieš Rygą.
Panašios nuomonės laikėsi ir Kretingos Tiškevičiai, žemaitiškoji Platerių atšaka ir išsišakojusi Landsbergių giminė, iš kurios kilo Gabrielius, laikomas lietuvių teatro tėvu, Vytauto Landsbergio senelis.
Tačiau didžiuma aristokratų vis dėlto rodė tik pasyvų palankumą. Toks buvo Konstantinas Radvila, kuris nesikišo į politiką, bet tai nesutrukdė jam draugauti su prezidentu Smetona ir remti kontroversiškas jaunos valstybės iniciatyvas (jis, be kita ko, buvo Janušo Radvilos, kurį lietuviai laikė didvyriu, pulko garbės vadas).
Tačiau nestigo tarp jų ir idealistų, kaip antai kunigaikštis Tadeuszas Puzynas, vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės savanorių, Vyčio Kryžiaus kavalierius.
1920 m. pabaigoje, bręstant konfliktui dėl Vilniaus, lietuviai žinodami, kad lenkai turi gerai parengtą kavaleriją, o jie – tik vieną ulonų pulką, užsibrėžė parengti naujus būrius, tačiau nebuvo kam patikėti šį darbą. Gynybos ministras Konstantinas Žukas vyriausiajam kariuomenės vadui Žukauskui tada pasakė: „Lietuvoje yra tik vienas žmogus, tinkamas tokiai užduočiai. Deja, iškyla problema – jis yra lenkas.“
Tas kandidatas – tai pulkininkas Bronislawas Skomskis. Jis priėmė pasiūlymą, bet, stengdamasis elgtis lojaliai, įspėjo vadą apie savo tautybę. „Turbūt žinote, kad esu lenkas“, – pasakė. „Nieko tokio. Aš taip pat lenkas“, – atkirto Žukauskas. Beje, pokalbis vyko lenkiškai. Pirmasis Lietuvos gynybos ministras atvirai sakydavo, kad tėvų namuose buvo šnekama „lenkišku dialektu“.
Spalvinga asmenybė buvo Povilas Plechavičius, Lenkijoje žinomas kaip kolaborantiškos formacijos Vietinė rinktinė organizatorius. Paszkiewičius apie jį ir jo brolį rašė: „Abu sakė esą lenkai… Abu laisvai kalbėjo lenkiškai, iš trijų brolių du buvo vedę „grynas“ lenkes, be to, pavaldinius visada pasirinkdavo iš lenkų. Jų lenkiškumas, atrodo, buvo nesuvaidintas, jis buvo tikras, natūralus…“
Ne tik kariuomenėje, bet ir kitose sferose reikėjo žmonių, turinčių daug žinių ir didelę patirtį. Mykolas Römeris laiške Witoldui Abramowicziui 1930 m. rašė: „...daugumas vyresnės kartos lietuvių inteligentų dar tebėra tokie, kad vos pagramdysi ir po plonyčiu lietuvišku glajumi surasi tą patį lenkų inteligentą, koks esate Jūs ir Piłsudskis ir bet kuris išsilavinęs Vilniaus lenkas...“ Iš tokių sluoksnių, be kita ko, buvo kilęs ir Ignas Adamkevičius, vienas pirmųjų Lietuvos lakūnų, prezidento Valdo Adamkaus tėvas.

Problemiška tyla

Aprašytieji dalykai Lietuvoje yra tabu, nes jie suduoda smūgį pamatiniam mitui, pagal kurį tauta atgimė iš liaudies, o bajorai (suprask, lenkai) prieš tą procesą buvo priešiškai nusiteikę.
Tačiau ir Lenkijoje ši tema kelia problemų. Pirmiausia nežinia, kaip klasifikuoti tokius žmones.
Daugelis juos laikytų išdavikais, bet tai jau dvelktų dviveidišku mentalitetu: jeigu germanizuotas lenkas, pavyzdžiui, Wojciechas Kętrzynskis, grįžta prie savo šaknų, tai yra gerai, bet jeigu polonizuotas lietuvis grįžta į lietuvybę – tai jau blogai?
Esame tvirtai įsitikinę, kad Rytų Europoje turi būti lenkiškos kultūros hegemonija. Nežabotos Kresų polonizacijos stereotipas tapo dogma, kurios neneigia net patys didžiausi stereotipų griovėjai. Tai yra ir mūsų geros savijautos, kai žvelgiame į istoriją, pagrindas. Todėl taip sunku susitaikyti su faktu, kad „laukinėje“ Lietuvoje mūsiškis politinis ir kultūrinis modelis kažkuriuo momentu prarado savo patrauklumą. Ir net tarp vietinio de facto lenkų elito.


Išrinkti du nauji Valstybinės kultūros paveldo komisijos nariai, Lrt.lt, 2011 03 09

Nuoroda: http://www.lrt.lt/news.php?strid=5044&id=5703183

Penkiolikos asociacijų atstovai trečiadienį išrinko du naujus Valstybinės kultūros paveldo komisijos (VKPK) narius. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto organizuotuose VKPK narių iš asociacijų rinkimuose iš dešimties kandidatų daugiausia balsų (46) surinko Lietuvos archeologijos draugijos pirmininko pavaduotojas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vykintas Vaitkevičius ir Lietuvos restauratorių sąjungos narė, Lietuvos architektų sąjungos narė, Tarptautinės paminklų ir paminklinių vietovių tarybos (ICOMOS) Lietuvos nacionalinio komiteto narė Giedrė Eleonora Miknevičienė (28 balsai).
Išrinktieji nariai pakeis ankstesnius visuomeninių organizacijų išrinktus komisijos narius – archeologą Zenoną Baubonį ir restauratorių Juozą Algirdą Pilipavičių.
Rinkimuose taip pat kandidatavo Dainius Elertas, Rasa Kalinauskaitė, Raimundas Balza, Tomas Baranauskas, Žybartas Simonaitis, Rimantas Gučas, Jonas Lukšas ir Rimantas Matulis.
Valstybinę kultūros paveldo komisiją sudaro 12 narių: 2 narius skiria ir atleidžia Prezidentas, 4 narius – Seimas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu, 4 narius – Ministras Pirmininkas kultūros ministro teikimu, 2 narius renka ir atšaukia įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos visuomeninės organizacijos, kurių veikla susijusi su kultūros paveldo paieška, saugojimu ir propagavimu. Komisijos nariai renkami 4 metų kadencijai.
Seimui atskaitinga Valstybinė kultūros paveldo komisija yra Seimo, Prezidento ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja kultūros paveldo valstybinės politikos ir jos įgyvendinimo klausimais, dalyvauja formuojant kultūros paveldo apsaugos politiką ir strategiją.


Parodose – pie karo amatus ir kunigaikščių rūmus, 15min.lt, 2011 03 09

Nuoroda: http://www.15min.lt/naujiena/miestas/kl ... gn=rssfeed

Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, atidarytos dvi parodos: Biržų krašto muziejaus „Sėla“ parengta paroda ,,Vidurio Baltijos karo amatai. XVI–XVIII a.“ bei Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų parengta paroda ,,Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“.
Dalyvaudamas projekte „Tradicinių amatų tinklas kaip priemonė gerinti Latvijos ir Lietuvos pasienio patrauklumą. Vidurio Baltijos amatai“, Biržų krašto muziejus „Sėla“ parengė kilnojamąją parodą „Vidurio Baltijos karo amatai. XVI–XVIII a.“, kurioje pristatomi pagrindiniai amatai, susiję su Biržų pilimi, kaip svarbiausiu Lietuvos šiaurinio pasienio karybos objektu XVI a.–XVIII a. pradžioje.
Paroda taip pat trumpai supažindina su svarbiausiais Biržų miesto istorijos momentais XVI–XVIII a., Biržų pilies archeologiniais radiniais. Parodą iliustruoja ne tik Biržų krašto muziejuje „Sėla“ saugomi eksponatai, susiję su kunigaikščių Radvilų palikimu, bet ir ginkluotės bei Lietuvos husarų aprangos pavyzdžiai iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus, taikomosios dailės šedevrai – kunigaikščių Kristupo Radvilos Perkūno ir Jonušo Radvilos sarkofagai, saugomi Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje įrengtame Kunigaikščių Radvilų mauzoliejuje.
Projektą administruoja Biržų rajono savivaldybės administracija, o muziejus, kaip tiesioginis naudos gavėjas, įgyvendina projekte planuotas veiklas, viena iš kurių – minėtos parodos parengimas ir pristatymas kitiems projekto partneriams. Šiame projekte dalyvauja 14 partnerių iš Lietuvos ir Latvijos pasienio regionų.
Rengiantis atkuriamų Valdovų rūmų simboliniam atidarymui 2009 m. liepos 6 d., parodos „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“ koncepciją ir informacinę bei vaizdinę medžiagą paruošė Valdovų rūmų muziejus. Kilnojamos ekspozicijos tikslas – pristatyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istoriją, šių rūmų atkūrimo svarbą, eigą ir reikšmę, jų pritaikymą muziejinėms, kultūros, turizmo, valstybės reprezentacijos reikmėms. 20092010 m. paroda buvo eksponuojama Valdovų rūmuose.
Parodą sudaro 16 informacinių stendų. Juose pateikiama trumpa Valdovų rūmų istorinės raidos apžvalga nuo seniausių laikų iki atkūrimo. Didžiausias dėmesys skiriamas XIV–XV a. gotikinei piliai, stovėjusiai vėlesnių Rūmų vietoje didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Algirdo, Jogailos, Vytauto, Kazimiero ir Aleksandro Jogailaičių valdymo laikais, bei Renesanso ir ankstyvojo baroko rūmams, kuriuos XVI–XVII a. pirmoje pusėje statė ir plėtė Žygimantas Senasis, Bona Sforca, Žygimantas Augustas, Vazų dinastijos valdovai.
Valdovų rūmų istorija pateikiama platesniame senosios Lietuvos valstybės, kultūros ir meno raidos kontekste, apibūdinamas kiekvieno valdovo konkretus indėlis į rezidencijos plėtrą. Paroda taip pat atspindi ir Rūmų nuniokojimo, sunaikinimo bei atkūrimo procesus nuo XVII a. vidurio iki XXI a. pradžios. Pateikiama informacija apie Rūmų teritorijos archeologinius tyrinėjimus, sistemingai pradėtus 1987 m., Rūmų atkūrimo idėją ir jos realizavimą, atkurtos istorinės rezidencijos daugiafunkcinį panaudojimą, šio projekto rėmimo būdus ir apimtis.
Tekstiniai parodos komentarai papildomi originalia autentiška rūmų išvaizdos, valdovų portretų ikonografija, vertingiausių archeologinių radinių bei Valdovų rūmų interjerams įsigytų ir dovanotų vertybių nuotraukomis.
Abi parodos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje bus eksponuojamos iki balandžio 2 d.


Biržų muziejuje pristatytas XVI–XVII a. LDK husaras ir archeologiniai kasinėjimai Afganistane (nuotraukos), Lrytas.lt, 2011 03 11

Nuoroda: http://www.lrytas.lt/-12998588821299237 ... mpaign=rss

Ketvirtadienį Biržų krašto muziejuje „Sėla“ buvo pristatyti nauji eksponatai bei atidengta paroda. Jau ir anksčiau muziejuje buvo eksponuojama Lietuvos didžiosios kunigaikštijos husaro ginkluotė, šarvuotės detalės, dabar ekspozicinį vaizdą papildė ir pats husaras, ir jo aprangos detalės – drobinės kelnės ir marškiniai, raudonas žiponas, batai, pirštinės, piniginė, pošalmis ir puošnus vilko kailis.
Ruošiantis Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui, Lietuvos Karo muziejaus ir Krašto apsaugos ministerijos specialistams kilo mintis atgaivinti šlovingiausių Lietuvos karių Garbės sargybą. Pirmiausia buvo pagaminti XIV a. didžiojo kunigaikščio Kęstučio laikų kareivių šarvai, skydai ir ginkluotė.
Vėliau buvo planuota sukurti dešimt legendinių XVI-XVII a. Lietuvos husarų. Apie jų šarvus, ginklus, vėliavas bei drabužius buvo surinkta išsami istorinė medžiaga, tačiau ekonominė krizė privertė kariškius atsisakyti šios idėjos.
Biržų muziejininkai iš husarų pagaminimo projekto vadovo, majoro Nerijaus Stankevičiaus ir perėmė tiek pačią projekto idėją, būtiną istorinę medžiagą, eskizus, gavo finansavimą ir dabar pristato darbo vaisių – XVI – XVII a. husarą su apranga ir ginkluote.
Susirinkusiems biržiečiams „Sėlos“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė priminė, kad nuo 2008 m. muziejininkai siekia įsigyti tris daiktus – kario ginkluotę, aprangą ir patranką. Husaro ginkluotė eksponuota jau iš anksčiau, dabar pristatoma husaro apranga, ją siuvo garsi rūbų dizainerė Jolanta Rimkutė su komanda, odos darbus atliko Kernavės meistrai.
Puošiant husarą, iškilo kailio problema, mat turtingi husarai turėdavo leopardo, tigro kailius. Kur jų gauti dabar? Buvo galvojama imti avikailius ir dažyti, galiausiai nutarta, kad tiks lietuviški lūšio ar vilko kailiai, tad „biržietiškas“ husaras pasipuošė tikru vilko kailiu iš kailių salono.
E.Lansbergienė sakė, kad Varšuvos Karo muziejuje yra aptikta kunigaikščio Kristupo II Radvilos 1638 m. pagaminta patranka su visa lotyniškai parašyta dedikacija. Įdomiausia, kad ant tos pačios patrankos yra ir kitas tekstas švedų kalba, liudijantis, kad švedai 1704 m. sugriovė Biržų pilį ir paėmė patranką kaip karo grobį.
Vėliau patranka pateko į Rusijos caro kareivių rankas, sulaukė Rusijoje sovietinių laikų ir buvo perduota Lenkijai. Varšuvoje liejimo meistras jau gamina patrankos kopiją ir su ja tikimasi trinktelti Biržuose liepos 6-ąją per Karaliaus Mindaugo dieną.
Antrojoje renginio dalyje simboliškai persikelta iš XVII a. į XXI, pristatant lietuvių archeologų iš archeologinių ekspedicijų Afganistano Goro provincijoje radinių.
Parodos kuratorė Daiva Luchtanienė papasakojo apie nuo 2007 metų surengtas tris ekspedicijas į Goro provinciją. Per Lietuvos archeologų ekspedicijas rasta 20 archeologijos paminklų, dabar Goro provincija vienintelė turi jų registrą.
Profesorius Aleksas Luchtanas plačiau papasakojo apie Goro provinciją, jos istoriją, tradicijas, išdidžius ir vaišingus žmones. Čia yra III–IV tūkstantmečio prieš Kristų radinių, Čingischano kariaunos pėdsakų.
Anot D.Luchtanienės, parodai atrinktos nuotraukos iš 3000, fotografavo patys archeologai mėgėjai. Ją papildo afganistaniečių nacionaliniai drabužiai, buities daiktai, papuošalai, aprangos detalės, kilimai, ekspedicijų dalyviams dovanoti ir pačių įsigyti daiktai.
admin
Site Admin
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: 30 Kov 2010, 09:10

Re: Archeologija Lietuvos žiniasklaidoje

Standartinė admin » 25 Kov 2011, 11:18

Per istorinę vietą – ekskavatoriumi, Lrytas.lt, 2011 03 15

Nuoroda: http://www.lrytas.lt/-13001685041298371 ... mpaign=rss

Šventvietėje netoli Vilniaus mokslininkai tikėjosi nustatyti tikslią vietą, kur buvo sudeginti kunigaikščio Algirdo palaikai. Tačiau tiesiant interneto šviesolaidį daugybė radinių buvo sunaikinta.
„Išrėžtas diržas iš istorijos. Toje vietoje nėra jokios informacijos. Neliko sluoksnio, kurį turėjome po milimetrą iščiupinėti”, – apsilankęs Gudulinės šventvietėje apmaudą liejo archeologas Vykintas Vaitkevičius.
Interneto šviesolaidis svarbiau nei istorija. Todėl jam tiesti mokslininkų dar netyrinėtoje Gudulinės šventvietėje, vadinamoje Kukaveičiu, leidimą suteikė Kultūros paveldo departamentas.
Devynerius metus ieškoję kunigaikščio Algirdo palaikų sudeginimo vietos ir pagaliau ją nustatę, mokslininkai lyg šlapia mazgote gavo per veidą.

Griovys – metro gylio

Šalia Maišiagalos (Vilniaus r.) esančiame Kukaveityje – didžiųjų kunigaikščių šventvietėje – ekskavatoriaus kaušas praėjusią savaitę išrausė ilgesnį nei pusės kilometro 15–40 centimetrų pločio, metro gylio griovį.
Tame žemės sluoksnyje, kurį iškasė ekskavatoriaus kaušas, archeologai tikėjosi rasti X–XVI amžių radinių.
„Šis griovys tik apnuogino siaubingą paveldosaugos krizę. Jis bus užkastas ir valdininkai vaizduos, kad nieko nenutiko”, – širdo V.Vaitkevičius.
Jo žodžiais, juokinga, kai paveldosaugininkai gaudo jaunuolius, kurie užkuria laužą ant piliakalnio.
Tai adata, palyginti su Kukaveityje išrėžtu diržu.
„Kai jau buvo nustatyta kunigaikščio Algirdo palaikų sudeginimo vieta, liko ją surasti, patyrėme baisų akibrokštą. Tai – didžiulis smūgis istorijos mokslui”, – įsitikinęs istorikas Alfredas Bumblauskas.
Jis sakė pritarsiąs ir dalyvausiąs visose akcijose, kuriose bus piktinamasi dėl Kukaveičio sunaikinimo.

Byla – vis dar teisme

Dėl Kukaveičio ne vienus metus vyksta teismai, nes atsirado asmenų, siekiančių toje vietoje statyti namus.
Tad, pasak Kultūros paveldo centro direktoriaus pavaduotojo Eugenijaus Ivaškevičiaus, dabar dar apmaudžiau, nes teismo procesas jau pakrypo mokslininkams naudinga linkme.
„Tai įžūli agresija prieš kultūros paveldą. Kovojame, bylinėjamės. Pavyksta apginti nuo vienų, bet sunaikina kiti”, – piktinosi E.Ivaškevičius.

Pavadinimas išnyko

Kukaveitį, kuriame galėjo būti sudeginti 1377 metų gegužę mirusio kunigaikščio Algirdo palaikai, mini istorikas Janas Dlugoszas.
XVI–XVIII amžių istorijos dokumentuose aprašomas Kukaveitis, patekęs į Mėšliukų kaimo užkampį, atitinka J.Dlugoszo lokalizaciją ir nepalieka abejonių, kad kalbama apie tą pačią vietą.
Kukaveičio pavadinimas išnyko XIX amžiuje.

Lietuvos valstybės simbolis - ant trapių pamatų, Lietuvos žinios, 2011 03 18

jpeg1.jpg

jpeg2.jpg

jpeg3.jpg


"Sėloje" - kariška dvasia, Šiaurės rytai, 2011 03 15

jpeg4.jpg


Kultūros įstaigų vadovai nebebus amžini, Respublika, 2011 03 22

jpeg5.jpg


Kukaveičio kronikos arba juoda istorijos diena, Krašto naujienos, 2011 03 18

jpeg6.jpg

jpeg7.jpg


Prie pilies lobių nerado, Kauno diena, 2011 03 23

jpeg8.jpg
admin
Site Admin
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: 30 Kov 2010, 09:10

Re: Archeologija Lietuvos žiniasklaidoje

Standartinė admin » 07 Bal 2011, 14:58

Istorijos gelmėse nugrimzdusios sostinės, Savaitė su TV, 2011 03 23

jpeg1.jpg

jpeg2.jpg


Kas atskleis Ukmergės piliakalnio paslaptį?, Gimtoji žemė, 2011 03 10

jpeg3.jpg

jpeg4.jpg


Skeletų ieškojimas bažnyčios rūsy, Valsčius, 2011 03 18

jpeg5.jpg

jpeg6.jpg


M.Kvedaravičius: "Režisūra - ne profesija - tai poelgis", Vakaro žinios - Geras, 2011 03 26

jpeg7.jpg


Sugrąžinkime Pilies salą žmonėms, Žemaitis, 2011 03 25

jpeg8.jpg


Lazeris paslapčių nerado, Kauno diena, 2011 04 01

jpeg9.jpg


„Lobių ieškotojai“ – nekalti mėgėjai ar profesionalūs plėšikai?, Balsas.lt, 2011 04 02

Nuoroda: http://www.balsas.lt/naujiena/532234/lo ... s-plesikai

Įvairios istorinės vietovės nuo seno traukė smalsuolių dėmesį, bet pilių liekanų, pilkapių ar kitų autentiškų vietų lankymu domisi ne tik archeologai, bet ir „savarankiški lobių ieškotojai“, kurie į šias istorines vietas užsuka apsiginklavę ne tik fotoaparatais, bet ir moderniais metalo ieškikliais, tiksliais žemėlapiais bei kita, dažnai profesionalams skirta įranga. Ar toks, atrodytų, nekaltas užsiėmimas, nevirsta plėšikavimu?

Archeologai ar plėšikai?

VU Archeologijos katedros jaunesnysis mokslo darbuotojas Linas Tamulynas, paklaustas, ar žmones, kurie „savo malonumui“ imasi įvairių kasinėjimų ir paieškų, galima laikyti juodaisiais archeologais, sakė: „Juodieji archeologai – terminas, taikomas nesankcionuotiems archeologiniams kasinėjimams, kurių tikslas – senovės liekanų paieška. Dažniausiai – pasipelnymo tikslais. Archeologiniai tyrimai visame civilizuotame pasaulyje bent jau formaliai yra kontroliuojami valstybės institucijų, nes žemėje esantis paveldas yra labai svarbus šaltinis pažinti tos valstybės, o tiksliau – konkrečios vietovės istorijai. Todėl bet kokie nesankcionuoti, nuo visuomenės nuslėpti kasinėjimai civilizuotame pasaulyje yra traktuojami kaip nusižengimas ar netgi nusikaltimas.

Pasak pašnekovo, Lietuvoje vykstančių savavališkų kasimų nereiktų vadinti archeologija , nes tuo užsiimantys žmonės su keliom išimtim neturi jokio archeologinio išsilavinimo ar supratimo apie tai ir tiesiog naikina mūsų istoriją. „Juos reikėtų vadinti nelegaliais kasėjais, paveldo plėšikais ar tiesiog mūsų istorijos vagimis“, – kalbėjo pašnekovas.

Lobių ieškoma ir jūros dugne

Nelegalūs kasinėjimai, anot pašnekovo, vykdomi visur: miškuose, laukuose ir net ežerų ar jūros dugne. Paklaustas, ar tokie „ieškotojai“ dirba gana primityviomis priemonėmis, ar apsirūpina modernia technika, pašnekovas sakė: „Vadinamųjų ieškotojų įranga įvairi: nuo paprasčiausių metalo ieškiklių iki specifinių, konkretiems poreikiams reikalingų prietaisų. Bet kuriuo atveju pingant geofizikiniams prietaisams, didėja galimybė juos naudoti. Kadangi dalis nelegalių kasėjų iš savo purvino hobio dažnai uždirba nemažus pinigus – jie gali leisti sau įsigyti modernią įrangą ir reikalingą informaciją.

Apie tai, ar tokie kasinėjimai vyksta organizuotai, ar to dažniau imasi pavieniai asmenys, L. Tamulynas sakė: „Šiandien jau kvaila neigti, kad Lietuva yra nelegalios tarptautinės prekybos antikvarinėmis vertybėmis dalis. Per mūsų šalį keliauja ne tik tranzitas, bet ir vietos archeologija užima tam tikrą dalį rinkos. Šioms grupuotėms būdingas pasidalijimas veiklos sritimis, jose yra ne tik kasėjai ir perpardavėjai, bet ir informacijos rinkėjai. Savo akimis viename internetiniame tinklapyje esu matęs riboto naudojimo dokumentą iš KGB archyvo, kuriame užfiksuotos N kaime pokaryje paslėptų ginklų vietos. 2009 m. sulaikyti archeologinį kapinyną plėšę vyriškiai ne tik turėjo detalius planus, bet ir gerai žinojo už leidimų archeologiniams tyrimams atsakingų valstybės tarnautojų pavardes, turėjo sukūrę netgi visą istoriją, kad jų kasimai yra legalūs, kad jiems vadovauja tikrai Lietuvoje gyvenantis ir dirbantis archeologas. Tai juodžiausia nelegalios kasybos dalis.“

Vaikčiojimas su detektoriumi prilygsta grybavimui?

Specialisto teigimu, Lietuvoje veikia ne vienas nelegalių kasėjų internetinis forumas: „Daugumai šių veikėjų baudžiamosios bylos negresia, bet aministracines galima iškelti 90-čiai procentų. Šių forumų dalyvių leksika yra identiška Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Latvijos forumų veikėjų leksikai. Tokie internetiniai forumai mėgina formuoti teigiamą nelegalaus kasėjo įvaizdį. Neva, tai hobis, neva, nelegalūs kasėjai – elementarūs istorijos mylėtojai, neva, vaikščiojimas su metalo detektoriumi – užsiėmimas, prilygintinas žvejybai ar grybavimui. Nors Lietuvoje prekyba archeologiniais radiniais uždrausta, o visi žemėje esantys niekam nepriklausantys kultūros objektai yra išimtinė valstybės nuosavybė – forumuose neslepiami nelegalių kasinėjimų faktai, akivaizdžiai skatinama nepaisyti įstatymų.“

Pašnekovo teigimu, tokie vieši internetiniai ieškotojų forumai ir juose formuojamas teigiamas nelegalaus kasėjo įvaizdis kuria priedangą kriminaliniam bizniui.

Informacijos ieško archyvuose

Entuziastingai nusiteikę lobių ieškotojai nepuola kasti pirmo jų kelyje pasitaikiusio miško ar pievos, o vietų kasinėjimams ieško atidžiai. Pašnekovo teigimu, dažnai net kreipiamasi į vietinius atokesnių gyvenviečių žmones: „Informacijos ieškoma knygose, archyvuose, internete ir bet kuriame kaime vietiniai jums papasakos, kur yra vadinamieji švedkapiai, kur miške galima rasti apkasus ir pan. Informacijos šaltiniai priklauso nuo paieškų tikslo. Jeigu domiesi archeologija – tam yra archeologinių objektų sąvadai, viešai prieinama archyvinė informacija. Jei domina naujesni laikai – dažniausiai paimami XIX a. žemėlapiai ir, naudojant šiuolaikines technologijas, ieškoma senųjų dvarų, karčiamų vietų.

Jei norisi prisiplėšti II Pasaulinio Karo laikų „suvenyrų“ – galima naudotis netgi tų laikų žvalgybinėmis aerofotonuotraukomis. Informacijos apie žemėje slypinčią mūsų istoriją galima rasti visur, reikia tik noro. Ir tokios informacijos neįmanoma užblokuoti, nes kiekvienas iš mūsų turime teisę žinoti savo istoriją ir savo paveldą. Bėda tame, kad kai kurie mūsų įsivaizduoja, jog turi teisę jį sunaikinti ir pasisavinti.“

Nelegalams – beverčiai, mokslininkams – neįkainojami

Apie tai, kokių radinių pavyksta aptikti ir kokie radiniai ypač vertinami, pašnekovas sakė:

„Lietuvos teritorijoje aptinkama įvairių laikotarpių ir įvairių daiktų. Be abejo, kiekvieno ieškotojo tikslas – surasti kuo brangesnį daiktą. Apie konkrečius daiktus ir jų pininginę vertę juodojoje rinkoje nekomentuosiu, nes tuo paprasčiausiai prisidėčiau prie šio nelegalaus biznio reklamos. Galima paminėti tik paprastą dalyką. Tai kas randama nelegalių kasimų metu, tai, kas deramai neužfiksuojama ir nedokumentuojama, netenka didžiosios dalies savo vertės, nes tampa tiesiog daiktu, o ne istorijos faktu. Pavyzdžiui, kur nors rytinėje Lietuvos dalyje rasta varinė romėniška moneta internetiniuose aukcionuose kainuotų kelis eurus, nes tokių monetų Europoje yra tūkstančiai. Lietuvos proistorės pažinimui tai būtų nemenkas atradimas, mokslininkams užduodantis daug klausimų ir netgi, galbūt, keičiantis mūsų supratimą apie 2-3 a. Kitas pavyzdys: granatos sprogdiklio žiedas ir šovinių gilzės – beverčiai radiniai kasėjams.“

Specialisto teigimu, tokie pat radiniai, 2010 m. rasti prie partizanų bunkerio leido archeologams ir genocido ir rezistencijos centro darbuotojams preciziškai tiksliai atkurti tragiškus pokario įvykius.

Radinius parduoda internetu

Anot L. Tamulyno, lobių „ieškotojai“ dažniausiai stengiasi ne dėl asmeninių kolekcijų, o bando realizuoti savo radinius: „Daugelis kasėjų pasakys, kad nelegalūs kasimai jiems hobis, tačiau paklausus už kiek parduosi radinius, daugelis paklaus, kiek sumokėsi. Nelegaliai iškastais daiktai prekiaujama internetu, tuose pačiuose internetiniuose forumuose, internetiniuose aukcionuose. Iki šiol pažeidžiant įstatymus archeologiniais radiniais prekiaujama (ar tokiai prekybai tarpininkaujama) antikvariatuose, vadinamame kolekcionierių klube buvusiuose Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno.“

Į klausimą, kokios žalos pridaro tokie asmenys saugomose teritorijose, spacialistas atsakė: „Didžiulės. Ir kas svarbiausia – nepataisomos. Nepaisant to, ar objektas saugomas, ar nesaugomas, archeologijos objekte už patį radinį žymiai svarbiau kontekstas, kuriame jis randamas. Jau kalbėjau apie pavyzdį su romėniška moneta ar šovinių gilzėmis. Archeologiniuose tyrimuose svarbiausi dalykai yra fiksacija, daikto susiejimas su konkrečiomis struktūromis – pvz. tamsesne grunto dėme, žymėjusia pastato vietą, daiktų tarpusavio koreliacija viename objekte ir kvalifikuotas mėginių paėmimas kitų mokslų specialistų tyrimams. Visa ši informacija kasėjų yra sunaikinama. Ir, deja, visam laikui.“

Sudarinėjami plėšikų pamėgtų vietų žemėlapiai

Apie tai, ar dažnai fiksuojami pažeidimai, kuomet savavališkai kasinėjama saugomose teritorijose, Kultūros ir paveldo departamento Kontrolės skyriaus vyriausias valstybinis inspektorius Renaldas Augustinavičius sakė: „Kultūros paveldo departamentas paskutinius nelegalius kasinėjimus fiksavo pernai. Informacija apie iškastas senienas Kultūros paveldo departamentas gauna nuolat, tačiau identifikuoti iškasinėtas vietas apsunkina tai, kad tokia informacija skelbiama užsienio valstybėse registruotuose internetiniuose portaluose, prisidengiant slapyvardžiais, nenurodant nei radimo vietos, nei radimo aplinkybių. Pagal archeologinį radinį ar jo fotografiją nustatyti jo iškasimo vietą neįmanoma. Atsižvelgdamas į tai, Kultūros paveldo departamentas 2009 – 2010 metais išplatino teritorinėms policijos įstaigoms žemėlapius, kuriuose pažymėti potencialiausi „juodųjų archeologų taikiniai".

Pašnekovo teigimu, Lietuvos Respublikos policijos generalinis komisaras kiekviename vyriausiajame policijos komisariate paskyrė po įgaliotą pareigūną, kuris turėtų organizuoti dažnesnį tokių „taikinių“ patruliavimą, siekiant nustatyti ne tik nelegalių kasinėjimų atvejus, bet ir sučiupti tokių kasinėjimų vykdytojus. Kultūros paveldo departamentas dalyvauti patruliavimuose pavedė savo teritoriniams padaliniams.

Dėl radinių stabdomos statybos

Nelegalūs kasinėjimai, ano specialisto, vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Daugiausia tokių atvejų Kultūros paveldo departamentas yra fiksavęs Rytų ir Vakarų Lietuvoje, kur yra didžiausia archeologinio paveldo objektų koncentracija.

Apie tai, kokie kasinėjamai, ieškant archeologinių radinių, leistini mėgėjams, specialistas sakė: „Nuo 2010-07-01 įsigaliojus Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pataisoms, asmenims, neturintiems teisės gauti leidimą vykdyti archeologinius tyrimus, draudžiama, kasinėjant ar naudojant metalo bei kitokius geofizinius prietaisus, ieškoti archeologinius radinių ar kitų senienų. Asmuo, norintis gauti leidimą vykdyti archeologinius tyrimus, turi būti mokslininkas arba turėti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą archeologijos tyrimų srityje. Tiek vienu, tiek kitu atveju asmuo turi būti studijavęs archeologiją bei turėti lauko tyrimų patirties. Jeigu archeologiniai radiniai aptinkami atsitiktinai, apie tai ne vėliau kaip per savaitę turi būti pranešama Kultūros paveldo departamentui. Jeigu tokie radiniai randami vykdant statybos ar žemės darbus, apie jų aptikimą Kultūros paveldo departamentui ar savivaldybės paveldosaugos padaliniui turi būti pranešama nedelsiant, o visi atliekami darbai sustabdomi.“

Bauda iki 3000 litų ir laisvės atėmimas

Anot specialisto, asmenims, kurie nelegaliai kasinėdami ieško senienų, gali būti taikoma administracinė, baudžiamoji ir civilinė atsakomybė. „Visų pirma, tokiam asmeniui už Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 12 str. 4 dalies pažeidimą būtų skirta administracinė nuobauda – įspėjimas arba bauda nuo 500 iki 3 tūkst. Lt. Jeigu, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, nustatoma, kad asmuo pasiėmė rastas senienas ir apie jas nepranešė Kultūros paveldo departamentui, savivaldybės paveldosaugos padaliniui ar policijai, greta administracinio teisės pažeidimo bylos būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl daiktų, priklausančių valstybės nuosavybėn, vagystės. Už tai grėstų laisvės atėmimas iki 8 metų“, – kalbėjo R. Augustinavičius.

Apie atvejus, kai „savarankiškai“ kasinėjantys žmonės rado itin vertingų ir didelių radinių, specialistas sakė: „Mūsų nuomone, ši informacija neteiktina, nes ji iš esmės skatina archeologinio paveldo objektų ir kapinių plėšimą.“

Protėviai lieka bėdžiai

Į klausimą, kokią žalą saugojamoms teritorijoms daro savavališkais kasinėjimais užsiimantys asmenys, R. Augustinavičius atsakė: „Asmuo, nelegaliai kasinėjantis senienas, visų pirma, sunaikina jų kontekstą. Kad būtų lengviau suprasti, kokią žalą padaro asmenys savo veiksmais, geriausiai iliustruotų kriminalistikos pavyzdys. Archeologinė vieta – tai savotiška nusikaltimo vieta, archeologiniai radiniai – tai lyg daiktiniai įrodymai. Ar gali būti ištirta kriminalinė byla, kai nusikaltimo vietoje kas nors vagia daiktinius įrodymus ? Ar daiktiniai įrodymai gali būti panaudoti kriminalinėje byloje, jeigu jie paimti iš nusikaltimo vietos, neužfiksavus jų padėties ? Atsakymas į šiuos klausimus būtų vienareikšmiškas – ne. Tas pats ir su archeologija.“

Pašnekovo teigimu, kadangi metalo ieškikliais nurenkami tik metaliniai daiktai, vadinasi, archeologams belieka išdarkyti žmonių kaulai arba sudaužyti moliniai puodai. „Taip mūsų protėviai tampa atsilikę, bėdžiais, neturėję jokių prekybinių ryšių, mokėję duokles kaimyninėms šalims. Tokias išvadas anksčiau ar vėliau panaudoja kitos valstybės, pateisindamos savo karinę ar ekonominę ekspansiją į mūsų valstybę, kildindamos baltus iš germanų, slavų, finų ar kitų genčių. Nors lobių ieškotojai save deklaruoja istorijos mylėtojais, iš tikrųjų yra istorijos vagys. Be to, pavogdami istoriją, tokie lobių ieškotojai pasipelno ir mokesčių mokėtojų sąskaita: iš nacionalinio biudžeto kasmet archeologiniams tyrimams skiriamos lėšos, tačiau atlikus tokius tyrimus tenka konstatuoti, kad čia jau apsilankė kažkas anksčiau nei archeologai, o skirti pinigai iš esmės išmesti į balą. Taigi, kyla klausimas, ar visuomenė gali toleruoti tokius „istorijos mylėtojus“ ? – kalbėjo specialistas.
admin
Site Admin
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: 30 Kov 2010, 09:10

Re: Archeologija Lietuvos žiniasklaidoje

Standartinė admin » 18 Bal 2011, 18:28

Biržų pilies arsenale rasta ir stiklinių sviedinių šukių, Lrytas.lt, 2011 04 13

Nuoroda: http://www.lrytas.lt/-13026680211300904 ... mpaign=rss

Per 2008 m. liepos mėnesio Biržų arsenalo archeologinius tyrinėjimus buvo rasta ketinių sviedinių, muškietos kulkų, apie 50 arbaleto strėlių antgalių. Tyrinėjimus archeologė Roma Songailaitė pratęsė 2010 metų gegužės–birželio mėnesiais. Tada baigta tirti 2008 m. pradėto tyrinėti arsenalo teritorija, buvo surinkta architektūrinių detalių bei statybinių medžiagų pavyzdžių – plytų, čerpių, tinko fragmentų, interjero detalių iš smiltainio.
Surinkta 264 vienetai čerpių su gūbriais, rasti iš viso 2458 radiniai – 499 geležinės vinys, 1216 lango stiklo šukių, 16 liejimo formos fragmentų, 2 pypkių koteliai, 9 XVII a. monetos ir netgi 3 XX a. monetos, matyt, patekusios atsitiktinai.
Tyrinėtojus nudžiugino gausus karybos derlius – rasta 17 ketinių patrankų sviedinių, 50 ketinių sviedinių fragmentų, 205 šrapneliai, 69 muškietų spynų fragmentai, 4 keturspygliai. Be ketinių sviedinių, buvo rasti du akmeniniai, kurie būdavo naudojami XV–XVI a.
Na, ir turbūt, didžiausias tyrinėtojų džiaugsmas ir netikėtumas jiems patiems – patrankų stiklinių sviedinių šukės, datuojamos XVII a.
Dabartinių archeologinių tyrimų objektą – Biržų arsenalą – po 1655 metų karų statyti pabaigė kunigaikštis Boguslavas Radvila. 1704 m. per Šiaurės karą jis buvo sugriautas.
Pasak karybos tyrinėtojų ir specialistų, stikliniai (krištoliniai) sviediniai buvo naudojami gynybai. Jie buvo populiarūs švedų kariuomenėje, tačiau tokius sviedinius naudojo ir kunigaikščiai Radvilos. Yra žinoma, kad sviediniai buvo liedinami ir Nesvyžiuje.
Remiantis archeologės R.Songailaitės pateikta ataskaita, stiklinių sviedinio fragmentų, skeveldrų, šukių 2010 m. vykdant arsenalo tyrinėjimus buvo rasta septyniose vietose. Didžiausios skeveldros – 8,05 ir 8,3 cm ilgio bei 2,8 ir 1,8 cm storio.

Keturios istorijos apie Baltiją, 15min.lt, 2011 04 13

Nuoroda: http://www.15min.lt/naujiena/miestas/kl ... gn=rssfeed

Į Lietuvos jūrų muziejų iš Karlskronos (Švedija) atkeliavo kilnojamoji paroda „1 jūra – 4 istorijos“. Penktadienį ji atvers duris muziejaus lankytojams.
Ši paroda užbaigs trejus metus vykdomą tarptautinį projektą „SeaSide“. Jūrų muziejus šiame projekte dalyvauja kartu su keturiais muziejais iš Lenkijos, Vokietijos ir Švedijos.
„Sunkiausia buvo sutarti dėl parodą vienijančios temos. Nors kiekvienos šalies muziejus rinkosi tai, kas jam aktualu, tačiau jungiamąja grandimi tapo Baltijos jūra, todėl paroda ir vadinasi „1 jūra – 4 istorijos“, – sakė lietuviškosios parodos dalies kuratorė, Jūrų muziejaus Tarptautinių ryšių ir projektų valdymo skyriaus vedėja Vaiva Lankelienė.

Eksponatai iš nuskendusio burlaivio

Eksponatai iš Karlskronos buvo gabenami krovininiame automobilyje keltu. Kelionės metu krovinys buvo šildomas, nes žema temperatūra išskirtiniams eksponatams gali būti pražūtinga. Švedai iš Karlskronos jūrų muziejaus pateiks Naujausių laikų Baltijos jūros istoriją. Jų rengta ekspozicijos dalis prabyla į lankytoją autentiškais šaltojo karo liudininkų pasakojimais.
Pasak Jūrų muziejaus vyriausiosios fondų saugotojos, direktoriaus pavaduotojos Rūtos Mažeikienės, ypač svarbu buvo nepažeisti trapių povandeninės archeologijos eksponatų iš lenkiškosios parodos dalies. Lenkijos jūrų muziejus eksponuoja radinius iš XVIII a. nuskendusio burlaivio „General Carleton“.

„Įdomiausias šio laivo radinys – XVIII a. antrosios pusės jūrininkų apranga. Rastos trys poros vilnonių kelnių, marškiniai, ir penkios liemenės. Kolekciją papildė kojinės, pirštinės, megzta kepuraitė, fetro skrybėlės, daugiau nei 30 itin gerai išsilaikiusių batų bei titnaginiai šautuvai“, – pasakojo R.Mažeikienė.

Galimybė stoti prie šturvalo

Rostoko (Vokietija) jūrų muziejus parodoje puikiais modeliais iliustruoja burlaivių raidos istoriją Baltijos jūroje. Bus eksponuojami kogas, galeonas, pašto jachta, brigas bei garsusis XVII a. karo laivas „Vasa“, kuris nuskendo pakrautas ginkluotės už kelių šimtų metrų nuo kranto inauguracijos iškilmių metu.
Burinio laivyno tema tęsiama ir Lietuvos jūrų muziejaus parengtoje parodos dalyje. Joje bus pristatoma Klaipėdos burinio laivyno susikūrimo ir išnykimo istorija. Muziejininkų teigimu, itin patrauklus jos elementas – interaktyvus žaidimas, suteikiantis galimybę pačiam stoti prie šturvalo ir įvesti burlaivį į XIX a. Klaipėdos uostą.
Kilnojamoji paroda jau buvo eksponuojama Rostoko, Karlskronos ir Lenkijos (Gdanskas) jūrų muziejuose. Klaipėdoje paroda bus atidaryta balandžio 15 d., penktadienį Lietuvos jūrų muziejuje ir veiks iki birželio 19 d.

Archeologinius radinius saugo tik benamiai, Alfa.lt, 2011 04 07

Nuoroda: http://www.alfa.lt/straipsnis/10985158/ ... 4-07_07-23

Kol Klaipėdos visuomenininkai ir mokslininkai ginčijasi, kas vertingesnis - archeologinių radinių likučiai ar istorinėje uostamiesčio vietoje išlikę druskos ir silkių rūšiavimo sandėliai, - šį turtą savo nuožiūra tvarko asocialūs asmenys.
Klaipėdos istorikas Dainius Elertas, aplankęs sovietmečiu veikusio konditerijos fabriko teritoriją, nustėro išvydęs atviras XIX amžiuje statyto sandėlio duris. Laisvai įėjęs į uostamiesčio centre esantį nesaugomą istorinį pastatą istorikas išvydo jo viduje sukrautus nesenų archeologinių kasinėjimų metu rastus eksponatus, tarp jų - iškilių krašto žmonių karstų dalis.
Šioje teritorijoje XVI-XVII amžiuose stovėjo Šv. Jono parapijos ir Šv. Mikalojaus bažnyčios. Nusprendus miestą sutvirtinti pylimais, 1627 metais Šv. Mikalojaus bažnyčią buvo nutarta nugriauti. Vėliau čia buvo pastatytas jūros druskos sandėlis, jame rūšiuotos silkės.

Prieš gerą dešimtmetį greta šio sandėlio pradėtas statyti gyvenamasis namas, tačiau dėl visuomenininkų protestų statybos sustabdytos.

Nepagarba istorijai

Jau kelerius metus istorinė teritorija nesaugoma, nes statybos nebevykdomos. „O juk šiuose sandėliuose palikta gausybė eksponatų. Viskas trūnija neužkonservuota, palikta likimo valiai“, - apgailestavo D.Elertas. Istorikas priminė, kad šiame sklype stovėjusių bažnyčių šventoriuose buvo palaidoti garbingiausi miesto asmenys, pirmieji valsčiaus valdytojai, komtūrai, mokytojai, lietuvių raštijos puoselėtojai. „Tarp jų - žymiausio baroko laikų Prūsijos poeto Simono Dacho tėvai, pirmojo Biblijos vertėjo į lietuvių kalbą Jono Bretkūno vaikaičiai, lietuviškų giesmių kūrėjas Pretorijus vyresnysis, politinis disidentas L.Kalkšteinas-Stolinskis“, - LŽ vardijo D.Elertas.
Pasak istoriko, laimei, kad kasinėjant rasti palaikai saugomi Klaipėdos universitete. Tačiau kiti radiniai palikti. Iškilių krašto žmonių karstai ir jų dalys, senųjų statinių čerpės, plytos, grindų plytelės liko apleistame sandėlyje, į kurį gali patekti bet kas. Jis net nerakinamas, tad čia nevaržomai gali lėbauti ar nakvoti asocialūs asmenys. „Nenustebsiu, jei šie radiniai pasirodys ir juodųjų archeologų aukcionų interneto tinklalapiuose“, - sakė istorikas. Jo teigimu, visi eksponatai turėjo būti aprašyti, suklasifikuoti ir atiduoti į Mažosios Lietuvos muziejaus saugyklas.

Radiniai beverčiai?

Mažosios Lietuvos muziejaus direktorius Jonas Genys patvirtino, kad gavo didelę dalį per kasinėjimus rastų eksponatų. „Tačiau nežinau, ar visus“, - LŽ sakė J.Genys.
Pasak šiame sklype 2006-aisiais vykdytiems archeologiniams kasinėjimams vadovavusio Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininko Gintauto Zabielos, visuomenininkų rūpestis nepagrįstas. Esą sandėlyje sukrauti radiniai yra beverčiai. „Eksponatus, kurie turėjo nors šiokią tokią vertę, atidavėme Mažosios Lietuvos muziejui. O sandėlyje liko sutrešusios karstų lentos bei kasinėjimų vietoje rastos plytos. Gal kuri nors jų ir yra iš Šv. Jono bažnyčios sienų. Tačiau nei plytos, nei lentos neturi jokios istorinės vertės“, - LŽ aiškino mokslininkas.

Sandėliai - vertingi

G.Zabiela akcentavo, kad vertėtų susirūpinti ne sandėlyje paliktais radiniais, o pačių sandėlių likimu. „Tai XIX amžiuje statyti silkių rūšiavimo ir druskos sandėliai. Jie yra didesnė vertybė nei sutrešusios lentos. Jei juos kas nors padegtų, miestui būtų daug didesnis nuostolis“, - kalbėjo mokslininkas.
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas Naglis Puteikis LŽ paskubėjo pažadėti, kad teritorijos ir pastatų savininkui UAB „Inreal“ bus duoti nurodymai sutvarkyti sandėlius taip, kad į juos negalėtų patekti pašaliniai asmenys. „Nebausime, bet pareikalausime sutvarkyti teritoriją ir sandėlio angas“, - LŽ sakė N.Puteikis.
Šie sandėliai palei Dangės upę buvo pastatyti XIX amžiaus viduryje po miestą nusiaubusio gaisro. Juose rūšiuotos silkės. XIX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Klaipėdai netekus silkių rūšiavimo teisės, pastatas buvo išnuomotas pirkliams. Pokario metais šioje teritorijoje pradėjo veikti „Gegužės pirmosios“ saldainių fabrikas.
LŽ duomenimis, toje vietoje esantis žemės sklypas dabar priklauso vienai „Invaldos“ grupės įmonių UAB „Naujoji švara“. Jos atstovai teisinosi nespėjantys pirkti spynų, nes šios nuolat nudaužomos.

Kultūros ateitis – griūvanti Katedra ir byrantis Gedimino kalnas? Alfa.lt, 2011 04 07

Nuoroda: http://www.alfa.lt/straipsnis/10985156/ ... 4-07_07-07

Justino Marcinkevičiaus „Katedros“ pradžioje apie Vilnių sakoma, kad jis „kaip Dievo žaislas tarp žalių kalvų, kurį dangus žmonėms padovanojo“, Laurynas (Stuoka-Gucevičius) savo Katedrą išvysta kometos apšviestą tarsi idealą, dangišką svajonę.

Just.Marcinkeviačiaus draminė poema baigiama remarka: „Į tamsėjančią sceną iš dangaus krinta spindulys, apšviesdamas ant katedros laiptų sėdintį vaiką.“ Ar nepavirs Katedros aikštė interneto erdvėse (Basazole, 2009) platinamu „Geležinio vilko sapnu“?

* * *

Įgriuva atsivėrė Gedimino kalne. Skyla Vilniaus katedros sienos. Kai valstybė ir tauta ilgai nerodo dėmesio savo istorijos simboliams, jie ima jo reikalauti patys. Kas nutiko istorinei Katedrai? Ant kokių pamatų stovi šis mūsų valstybės simbolis? Ar Katedros požemiuose ramiai ilsisi Lietuvos valdovai? Kodėl šiam istoriniam simboliui nebeliko vietos net Lietuvos valstybės Tūkstantmečio minėjimo programoje?

Apie tai prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo susirinko pakalbėti Vilniaus pilių valstybinio kultūros rezervato direktorė Audronė Kasperavičienė, Lietuvos istorijos instituto Miestų tyrimo skyriaus vedėjas dr. Gediminas Vaitkevičius, architektūros istorikas dr. Napoleonas Kitkauskas, inžinierius geologas Vilniaus universiteto prof. Kastytis Dundulis, fizikas Vytautas Vitkauskas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Plyšiai Katedros sienose

A.Medalinskas. Vilniaus katedros sienose atsivėrė plyšių. Apie tai vis garsiau kalba žmonės, neabejingi jos likimui. Kodėl tai atsitiko?

K.Dundulis. Turime pripažinti, kad mūsų Katedroje vėl atsirado deformacijų. Aišku, jų būta anksčiau, bet tada ji buvo prižiūrima, kad procesas neplistų. Katedra buvo tvarkoma 1875, 1905 metais, o po 1930-ųjų ja rūpintasi lenkų laikais, iki Antrojo pasaulinio karo. Tada po potvynio Katedros sienose buvo priskaičiuota net 150 plyšių. Ne tik potvynis, bet ir požeminis vanduo pridarė daug žalos. Ir iki šiol daro.

A.Medalinskas. Greta iškilo Valdovų rūmai. Ar Katedrai nekenkia šių rūmų statybos?

K.Dundulis. Ne, bet Valdovų rūmams irgi reikia dėmesio. Ten būtina atlikti vandens pažeminimą. Nežinome, kaip konkrečiai visa tai galėjo atsiliepė Katedrai, bet po ja kai kurie šulinukai jau sausi. Gali būti, kad tas pažeminimas ką nors blogo daro Katedrai. Senosios katedros pamatai yra iš Lauryno Stuokos-Gucevičiaus laikų. Lenkai po 1930 metų potvynio paklojo ir gelžbetonio pamatus, bet ne visur. Tačiau L.Stuokos-Gucevičiaus katedros dalis atremta į medinius polius, ant kurių padėtos medinės sijos, vandens lygis krenta, taigi reikia kasinėti pamatus ir stebėti, kas su jais vyksta. Būtina išnagrinėti ir Valdovų rūmų statybos poveikį Katedrai.

V.Vitkauskas. Valdovų rūmai - mūsų pasididžiavimas. Tik gaila, kad į juos investuota tiek daug pinigų ir nežinia, ar visada pagrįstai. Blogai, kad niekas nekreipė dėmesio, kaip ši statyba atsilieps Katedros pamatams.

A.Medalinskas. Kokią įtaką Katedrai daro požeminis vanduo? Juk anksčiau dabartinę šio statinio aikštę kirto Vilnelės vaga.

N.Kitkauskas. Toje aikštėje buvo savotiškas lovys, per kurį nuo seniausių laikų tekėjo vanduo. Tarp Gedimino ir Trijų Kryžių kalno upės vagos nebuvo, o tęsėsi vientisas kyšulys nuo vadinamųjų Sapieginės kalvų. Jis blokavo Vilnią, kuri tekėjo pro dabartinę Katedros aikštę. Tos upės apačia, kokių 7-9 metrų gylyje, buvo gana stabili. Ant to kyšulio Gedimino kalno papėdėje mūsų kunigaikščiai statėsi rezidenciją, o šalia jos pastatyta pirmoji nedidelė Katedra. Tik XV a. atsirado kur kas didesnė Katedra, ir jos šiaurinė, pietinė bei vakarinė sienos atsidūrė ant silpnesnio grunto. Tad netrukus ir prasidėjo šio pastato sienų deformacijos.

G.Vaitkevičius. Nuo Gedimino kalno eina toks kyšulys, o aplink jį ir tekėjo senoji Vilnia. Po anksčiau statytų katedrų pamatais buvo sausa. O toliau plytėjo labai durpingas gruntas. Ten ir buvo įbesta dalis L.Stuokos-Gucevičiaus laikų polių.

K.Dundulis. Bet dalis Katedros pastatyta ant gana tvirto grunto. Tai ta senoji dalis, kuri buvo pastatyta dar prieš L.Stuoką-Gucevičių. O visi Katedros šonai stovi ant blogo grunto. 2010 metais plyšiai naujai atsivėrė būtent tose Katedros sienose.

A.Medalinskas. Bet kodėl mūsų Katedra buvo pastatyta ant tokio nestabilaus grunto? Negi jos architektas L.Stuoka-Gucevičius nežinojo, ant kokio pagrindo stato šį pastatą?

N.Kitkauskas. 1769 metais dėl silpno grunto nugriuvo bokštas, buvęs virš Šv. Marijos Vardo koplyčios. Dėl to Katedrą uždarė. L.Stuoka-Gucevičius statydamas priestatus turėjo atsižvelgti į senosios Katedros silpnus pamatus ir skirtingas grunto savybes. Todėl po naujai pristatytomis pastato dalimis jis įkalė medinius polius.

A.Kasperavičienė. Katedra turėjo būti statoma tik toje vietoje. Tokia buvo ir yra Lietuvos valstybės tradicija.

Šventa Lietuvos vieta ant nestabilaus grunto

A.Medalinskas. Šventaragio slėnis tikrai istoriškai susiklostė, kaip ir būdinga mūsų protėvių šventovėms, vėliau atsirado Katedros statybų vieta, kaip dvasinis tautos ir valstybės gyvenimo centras. Kodėl tokia šventa lietuviams vieta buvo kuriama ant nestabilaus grunto?

K.Dundulis. Toks nestabilus gruntas būdingas ne visai aikštei. Tik po Katedros dalimi ir aplink ją. Kadangi Vilnelė anksčiau tekėjo per Katedros aikštę, tai ten, kur Vyskupų rūmai, likęs prastas gruntas, o kur prasideda Gedimino prospektas, padėtis jau geresnė.

G.Vaitkevičius. Nežinoma, ar ši vieta visada buvo šventa. Apie tai prabilta tik XVI amžiuje. Istorikai taip interpretavo popiežiaus Urbano VI laišką, o šiomis dienomis Albertas Lisanka, atlikdamas kasinėjimus Arsenale, rado įrodymų, kad iki apgyvendinant šią teritoriją Gedimino kalno papėdėje augo lapuočiai. Bet ar tai buvo šventa ąžuolų giraitė, archeologai negali pasakyti. A.Lisanka rado Katedroje ir molio dėmių su degėsiais, bet aptiko ir metalurgijos pėdsakų. Tačiau metalas ir pagoniškas šventumas - visiški antipodai. Pirmoji bažnyčia, minima dar XIII amžiuje, čia stovėjo, matyt, nuo Gedimino laikų. Ji buvo pastatyta 1320 metais, o iki tol tikriausiai čia būta medinės bažnyčios, kuri siejasi su Vytenio pasiuntinių vizitu į Rygą 1298 metais.

A.Medalinskas. Ar turime žinių, kad tos bažnyčios sienos irtų, kaip vėliau Katedros?

G.Vaitkevičius. Ne, bet jos ir svoris buvo mažesnis, tai tipiška misionieriška bažnyčia. Čia, matyt, prasidėjo Lietuvos diplomatijos istorija, susijusi su Livonijos pėdsakais, apie tai šnekėjo ir istorikas Edvardas Gudavičius. Tai buvo krikščioniškoji misija. Ir Gedimino laiškai rodo, kad tada kitatikiai negyveno kunigaikščio pilyje. Pirmoji mūrinė bažnyčia buvo pastatyta gerokai iki L. Stuokos-Gucevičiaus, 1320 metais. Apie ją Gediminas ir rašo savo laiške.

A.Medalinskas. Bet ar šią bažnyčią išlaikė gruntas?

K.Dundulis. Buvo visokių griūčių.

N.Kitkauskas. Sakėte, kad net 30 metrų gylyje yra silpnas gruntas. Bet varpinė irgi stovi panašioje vietoje. Ties ja kultūriniai sluoksniai sudaro apie 8-9 metrus. Jeigu ji stovėtų ant suneštinių gruntų, tada pasvirtų kaip koks Pizos bokštas.

G.Vaitkevičius. Būtent varpinės bokštas neturi skylių pamatuose.

K.Dundulis. Mes negalime sakyti, kad visur toje aikštėje yra vienodas gruntas. Galbūt gero grunto esama po varpine.

A.Medalinskas. Ar L.Stuoka-Gucevičius nematė, kad dalį Katedros stato ant nestabilaus grunto?

K.Dundulis. Jam vyskupas Masalskis liepė pastatyti didelę Katedrą, kuri statybos metu dar buvo gerokai išplėsta, todėl jos šiaurinė siena ir stovi ant silpno grunto.

N.Kitkauskas. Didelė Katedra jau pastatyta XV a., L.Stuoka- Gucevičius tik šiek tiek ją praplėtė į šonus ir vakarus. Naujas sienas reikėjo paremti mediniais poliais, tačiau ir šoninės koplyčios pastatytos ant nestabilaus grunto.

A.Kasperavičienė. L.Stuoka-Gucevičius bandė rasti sprendimą, kaip sutvirtinti išplėstą Katedros statinį, jis nusprendė apsaugoti pastatą vandens nuleidimo kanalais ir požeminiais poliais. Kad Katedra toje vietoje būtų rekonstruota atsižvelgiant į to laikmečio stilistiką, buvo vyskupo Ignoto Masalskio valia.

A.Medalinskas. Ar vyskupas I.Masalskis nurodė statyti Katedrą be jokių tyrimų?

K.Dundulis. Tokia yra mūsų hipotezė.

N.Kitkauskas. Tačiau kai pakasė, pamatė, kad čia durpingas gruntas. Pasisėmę patirties iš Italijos, sukalė į šį gruntą kelis tūkstančius polių, o ant jų viršaus sudėjo horizontalias sijas ir tik ant jų pradėjo mūryti naujuosius Katedros priestatus.

A.Medalinskas. O nuo Katedros rekonstrukcijos XVIII a. pabaigoje ir iki šių dienų, ar buvo kokių nors Katedros sienų skilimų?

K.Dundulis. 1875 metais buvo, todėl 1905-aisiais ją teko tvarkyti.

N.Kitkauskas. Problemų kilo iš karto tik pastačius Katedrą. Ją baigta statyti 1789-1790 metais, o jau po dvidešimties metų, 1810-ųjų liepos 25-27 dienomis, padedant architektui Pjetrui de Rossi Katedra buvo apžiūrėta ir nustatyta, kad atsirado plyšių. 1829 metais statinio šiaurės vakarų kampe, kuris yra silpniausias, esančios sienos įskilo trijose vietose. Ir dabar ten didžiausi plyšiai. Buvo remontuojamos sienos tarp Valavičių ir Vladislovo koplyčių. 1875-1876 metais parengtas šoninių koplyčių sienų, kurios stovi ant gero grunto, tvirtinimo metalinėmis templėmis projektas. Išlikęs 1898 metų generalgubernatoriaus susirašinėjimas su Vidaus reikalų ministerija Peterburge dėl Katedros skliautuose atsivėrusių plyšių ir būtinumo juos kuo skubiau remontuoti. Ir XIX amžiaus pradžioje sutvirtinti pastato skliautai.

A.Medalinskas. O vėliau, tarpukario laikais, kai Vilnių valdė lenkai?

N.Kitkauskas. Per 1930 metų potvynį visa Katedros aikštė buvo apsemta. Taip pat ir jos rūsiai. Po potvynio suskilo Katedros sienos ir ji buvo uždaryta kokiems septyneriems metams. Lenkai darė kapitalinį remontą, bet jie neremontavo zakristijos, kuri irgi buvo L.Stuokos-Gucevičiaus pastatyta. Todėl čia nėra polių. Ir tai didelė problema. Sovietmečiu ši problema buvo tirta ir mes pamatėme, kad padėtis šiek tiek stabilizavosi. Bet dabar aišku, kad šioje vietoje plyšiukų vis dėlto esama.

A.Kasperavičienė. Reikia atkreipti dėmesį, kad 1931 metais įsteigtas Vilniaus katedros gelbėjimo komitetas su keliomis specialistų komisijomis nuveikė didžiulį tiems laikams šio statinio tvirtinimo darbą. Buvo atlikti geologiniai tyrimai, atkasami Katedros pamatai, stebimas gruntinio vandens lygis ir jo srovės. Po tyrimų buvo atlikti reikšmingi pamatų ir antžeminės pastato dalies konstrukcijų tvirtinimo darbai. Vien po pamatais išbetonuoti 279 gelžbetoniniai poliai, įleisti į 15-16 metrų gylį. Tačiau manoma, kad jie nebaigė tos rekonstrukcijos, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

N.Kitkauskas. Jie negalėjo baigti, nes mes radome projektą ir visus polius, kurie ten buvo įbetonuoti. Tai padaryta 1933-1936 metais, 1937-aisiais remontas baigtas ir Katedra atidaryta. Zakristijos remonto jie neplanavo, nors ir čia yra daug problemų.

A.Medalinskas. O atlikę remonto darbus Katedroje, lenkai ją sutvarkė kardinaliai?

N.Kitkauskas. Sovietmečiu specialistai buvo sukviesti pareikšti savo nuomonę dėl Gedimino kalno ir Katedros būklės. Žiūrėjome, kaip tie poliai atrodo po 50 metų. Pakanka jų stiprumo ar ne? Atrodo, tada darbas tikrai buvo atliktas labai rimtai, tačiau vis tiek reikalingi tolesni Katedros stebėjimai. Ir Valdovų rūmų taip pat, kurie, beje, irgi pastatyti ant polių.

K.Dundulis. 2006 metais buvo parašyta programa, skirta pokyčiams Katedroje stebėti. Buvo nustatyta, kad Valavičių koplyčia ir zakristija yra pačios pažeidžiamiausios vietos. Artėjant Lietuvos tūkstantmečio minėjimui buvo numatyta padaryti pačios Katedros monitoringą - patikrinti kai kurias vietas, pragręžti, atkasti, pasižiūrėti, kur reikia. Ir buvęs premjeras Algirdas Brazauskas buvo uždėjęs vizą, kad tie pinigai yra reikalingi. Ne tiek daug buvo tų pinigų numatyta, apie pusė milijono, bet buvo nuspręsta tik užtaisyti ir uždažyti tuos plyšelius. Aš rodžiau, kad tokie kosmetiniai patvarkymai nieko nepakeis, kad Katedra sėda, bet niekas neklausė. O dabar matome, kokios pasekmės.

Kaip padėti Katedrai?

A.Medalinskas. Ar tas Katedros stebėjimas turėtų būti nuolatinis, ar vienkartinis?

K.Dundulis. Monitoringas turėtų būti nuolatinis. Šiam tikslui tikėjomės gauti pusę milijono litų, kad galėtume stebėti dvejus metus. Stebėjimai yra gana pigūs.

A.Kasperavičienė. Šie pinigai buvo panaudoti kitiems Katedros pastato poreikiams, nors mes tęsiame pradėtus darbus. Atnaujinta Arkikatedros bazilikos techninės būklės vertinimo komisija. Bus vėl atlikti Katedros nuosėdžių matavimai, aiškinsimės, kaip pastatą veikia transportas, gruntinis vanduo, kiti veiksniai. Rengiama programa Katedros būklei įvertinti, norime stebėti ir išryškinti labiausiai pažeistas Katedros pastato vietas. Vėl kreipsimės lėšų. Tai, aišku, gali kainuoti brangiau, nes kainos keičiasi, instrumentai tobulėja ir brangsta.

A.Medalinskas. Bet krizės metais kaip tik viskas tik pigo. Labai svarbu, kad būtų sudarytos pagrįstos sąmatos, kad nupirkti instrumentai vėliau negulėtų nenaudojami.

A.Kasperavičienė. Tie instrumentai galėtų būti naudojami ir Gedimino kalnui stebėti. Be to, visame senamiestyje iškyla tokių pačių problemų, todėl šiuos instrumentus galima būtų perkelti ir kitur.

K.Dundulis. Reikia pasižiūrėti ir Katedros konstrukcijų. Gal plyšių pastate atsiranda ir dėl šios problemos. Reikia sumodeliuoti apkrovas, pažiūrėti, kaip jos gali veikti. Kartais sakoma, kad Katedros viršuje konstrukcijos sutemptos. Bet kai buvome viršuje, matėme, kad ten niekas nesutempta.

A.Medalinskas. Jei kalbame apie technologinius dalykus, ar Katedros ir Gedimino kalno monitoringas gali būti susieti tarpusavyje? Ar tai skirtingi procesai? Sakėte, kad ir vienam, ir kitam tikslui gali būti panaudoti tie patys instrumentai.

K.Dundulis. Viską reikia sujungti į vieną sistemą: Valdovų rūmus - Gedimino kalną - Katedrą. Ir viską reikia stebėti. Kol kas plyšių Valdovų rūmuose lyg ir nėra, tačiau nusėdimus ir ten reikia stebėti. Yra gręžinukai. Galima padaryti automatinę sistemą ir matuoti vandens lygį. Gal taip bus galima išsiaiškinti, kaip Katedrai galime padėti.

V.Vitkauskas. Katedra yra netoli nuo kalno ir jei pusiaukelėje įrengsime tuos pačius daviklius, kurie tirs gruntinius vandenis, tai bus aktualu abiem objektams. Yra tokių daviklių, kuriuos reikės įrengti pačioje Katedroje. Šie davikliai fiksuos plyšius, templių įtempimą, pamatų sėdimą ir t. t. Kai susipažinau su Katedros ir jos pamatų tyrimais, mane apėmė graudus juokas: jei tokiam pastatui galima sugalvoti visus galimus neigiamus faktorius, mes visus juos čia turime. Tai ir yra liūdniausias dalykas.

A.Medalinskas. Tikiuosi, ne dėl to, kad juos kažkas sugalvojo, stengdamasis gauti lėšų Katedrai išsaugoti. Visų Jūsų žodžiai rodo atsidavimą šios problemos sprendimui, bet žinodami, deja, liūdną Valdovų rūmų statybos patirtį negalime nuneigti, kad kartais per svarbius kultūros projektus gali būti plaunami pinigai.

V.Vitkauskas. Kaip jau minėjau, vieną pačių švenčiausių mūsų tautos pastatų, tautos šventovę - Katedrą - lydi visi kokie tik gali būti neigiami veiksniai, galintys daryti neigiamą įtaką Katedros pastato būklei. Katedra statyta atskirais etapais, naudojant skirtingus pamatus, klojant juos į blogą ir nestabilų gruntą. Stabilus gruntas prasideda tik 30-40 metrų gylyje. Reikia sudaryti geriausių šios srities specialistų grupę, kuri suprojektuotų pamatus, atitinkančius grunto, esančio po Katedros pastatu, leistinas apkrovas.

A.Kasperavičienė. Tarpukaryje buvo atlikti reikšmingi Katedros sutvirtinimo darbai. Tai buvo didelio masto projektas. Neaišku, ar kas panašaus Europoje buvo padaryta prieš karą. Pastebime, kad plyšių Katedroje vis daugėja, o esantieji - didėja. Vienas Katedros kampas atskilęs. Rygos Domo katedroje yra įrengta stebėjimo sistema. Mūsų Katedra taip pat verta tokios sistemos. Panaši situacija buvo ir su Pizos bokštu Italijoje. Valstybės tokių dalykų neslepia. Reikia pasitelkti mūsų ir, jei yra reikalas, užsienio šalių mokslininkus bei rasti optimaliausią sprendimą. Jei pastebime grėsmę, kad mūsų paminklas atsiduria pavojuje, reikia ieškoti ir jo gelbėjimo būdų. Negalime kišti galvų į smėlį kaip stručiai.

K.Dundulis. Gedimino kalną galima lopyti ir lopyti, nes tai yra gamtos kūrinys. Katedrą reikia stebėti ir stiprinti zakristijos pamatus bei tą Katedros kampą. Negalima pasakyti, kam didesnė grėsmė iškilo - Katedrai ar Gedimino kalnui. Reikia nedelsiant rūpintis ir vienu, ir kitu mūsų valstybės simboliu.

N.Kitkauskas. Katedroje grėsmę galime dar prognozuoti. Gedimino kalnui gali atsitikti kaip Trijų Kryžių kalnui XIX a., kai pusė kalno tiesiog nuvirto.

A.Medalinskas. Katedra priklauso Bažnyčios vadovybei. Ar ji tuos dalykus supranta panašiai, ar vis dėlto jos požiūris skiriasi?

A.Kasperavičienė. Komisijoje dalyvauja ir Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos atstovas. Katedra yra vienas kertinių Lietuvos paminklų ir, be abejo, arkivyskupija tai supranta. Juo labiau kad pagal įstatymą už kultūros paveldo objektų išsaugojimą atsakingas valdytojas ir įgaliotos kultūros paveldo institucijos.

Nužeminta Katedra ir apleisti valdovų kapai

A.Medalinskas. Ką L.Stuokos-Gucevičiaus laikais reiškė Katedra Lietuvai? Ar tai, ką išryškino savo poemoje Justinas Marcinkevičius? Ar Katedra suvokta kaip lietuvių atgimimo proceso XX a. pradžioje simbolis? Kuo laikė Katedrą kitos tautos?

N.Kitkauskas. Vilnius tada buvo Lietuvos sostinė, bet valstybės nebuvo. XX a. pradžioje Kurčevskis parašė trijų tomų veikalą apie Katedrą, bet daugiausia aprašė bažnytinius įvykius, kokie vyskupai buvo ir t. t. Mūsų Katedra domėjosi ir vokiečiai I pasaulinio karo metais. Tada Vokietijoje parašyta knyga: „Vilnius - užmirštas meno miestas“. Karo metu jie pamatė, kad Lietuvoje yra daug gražių vertingų meno kūrinių.

A.Medalinskas. Ar Katedra mūsų tautiniu simboliu tapo tik Sąjūdžio metais?

K.Dundulis. Taip, kai buvo sugrąžinta tikintiesiems. Širdis ne vienam suvirpėjo. Kai buvau mažas, mama mane vedžiodavo į Katedrą ir kitas bažnyčias. Nueiti į Katedrą, nors ji ir tada buvo atimta iš tikinčiųjų, reiškė tikrai ypatingą jausmą. Kitokį, nei užsukus į kitas gražias Vilniaus bažnyčias.

A.Medalinskas. O kaip šiandien turėtume suvokti Katedros svarbą Lietuvai?

N.Kitkauskas. Čia turėjo būti karūnuotas Vytautas. Čia didžiuoju kunigaikščiu tapo devynmetis Žygimantas Augustas. Bet apie Vytauto karūnavimo svarbą Katedroje beveik nekalbame. Viskas palikta savieigai. Po to potvynio lenkai įsteigė Katedros gelbėjimo komitetą. Paskelbė rinkliavą visoje Lenkijoje. 279 poliai Katedroje įrengti būtent už šias lėšas, o to meto brošiūrose Vilniaus katedra buvo pavadinta lenkiškumo bastionu Šiaurės Rytų Lenkijoje.

A.Medalinskas. Bet juk Vilniaus katedra yra dvasinė Lietuvos širdis. Nors nemaža dalis istorinės atminties yra išplauta, kaip buvo išplauti, matyt, per tą potvynį ir pačio Vytauto Didžiojo palaikai, kurie ilsėjosi šios Katedros požemiuose.

A.Kasperavičienė. Karališkasis mauzoliejus iki šiol apleistas. Sovietmečiu sukurtos paminklinės lentos yra be valdovų titulų ir herbų. Lietuvos-Lenkijos karalienei Barborai Radvilaitei skirtoje paminklinėje lentoje parašyta tik „Barbora Žygimantienė“. Be titulų. 1968-aisiais pagal Sigito Lasavicko projektą ten kai kas buvo patvarkyta, bet praėjo daug laiko ir dabar ten gėda vesti svečius, turistus. Karališkąjį mauzoliejų būtina restauruoti ir sutvarkyti pagal karališkas regalijas.

A.Medalinskas. Bet juk buvo Lietuvos tūkstantmečio metai. Ar tai reiškia, kad ir Karališkajam mauzoliejui sutvarkyti Katedroje nebuvo skirta lėšų toje programoje? Ar bent buvo bandymų tai daryti?

A.Kasperavičienė. Buvo bandyta. 2007-aisiais parengta Vilniaus arkikatedros bazilikos Karališkojo mauzoliejaus restauracijos ir požemių tvarkymo programa, bet pritarimo nesulaukėme, nors Karališkajame mauzoliejuje guli tie, kurie kūrė Lietuvos valstybę. O jų karstai mediniai. Gerai, kad ten prietema. Nesimato. Bet net ir Vazos urna suskilusi.

N.Kitkauskas. Ačiū Dievui, sovietmečiu bent karūnas iš juodo metalo paauksavo.

G.Vaitkevičius. Visa Tūkstantmečio programa išėjo VEKS'ams ir skandalams.

N.Kitkauskas. Vienas mano pažįstamas atvedė Habsburgų dinastijos palikuonį, atvykusį iš Vienos. Jam parodžiau mauzoliejų ir Elžbietos, Habsburgų dinastijos atstovės kapą. Buvo labai nepatogu, kad tas karstelis medinis, nes Vienoje mauzoliejai labai gražiai sutvarkyti, sarkofagai taip pat. Lenkai buvo numatę karstus, nors ir medinius, apkalti sidabro skarda, inkrustacijomis išpuošti. Bet prasidėjo karas ir šie planai liko neįgyvendinti.

A.Medalinskas. O mes dabar, dar nesutvarkę Karališkojo mauzoliejaus, puolėme statyti Valdovų rūmus.

A.Kasperavičienė. Valdovų rūmų atkūrimo komisijos posėdyje sakiau, kad ruošiamės atstatinėti rūmus, o patys valdovai, kurie kūrė Lietuvos valstybę, guli apleisti. Tada ir buvo pritarta parengti projektą, apie kurį minėjau, bet paskui viskas užgeso.

A.Medalinskas. Ant Katedros buvo atstatytos trys skulptūros. Lenkams jos gražios ir turi tam tikrą simboliką. O lietuviams? Kieno iniciatyva jos buvo atstatytos?

G.Vaitkevičius. Sovietai nugriovė, mes iš inercijos atstatėme.

N.Kitkauskas. Tarpukaryje net lenkų menotyrininkai buvo pradėję įrodinėti, kad skulptūros Katedros fasadams per didelės, inicijuotos ne L.Stuokos-Gucevičiaus. Iš tiesų menotyrininkas Vladas Drėma įrodė, kad šias skulptūras jau buvo numatęs L.Stuoka-Gucevičius, o jas įgyvendino skulptorius Kazimieras Jelskis.

A.Kasperavičienė. Iš kitos pusės, kai pastatė „Novotelio“ viešbutį, požeminius garažus, paaukštino Gedimino prospektą, Katedra, žvelgiant iš viešbučio pusės, atsirado pakalnėje. O skulptūros ją optiškai pakelia. Didelė urbanistinė klaida, kad Katedra lyg nusileido žemyn, nors bažnyčios anksčiau buvo statomos aukštesnėse miesto vietose.

N.Kitkauskas. L.Stuoka-Gucevičius projektavo Katedrą kaip graikiškas šventyklas, kurias puošė skulptūros. Bet prasidėjo Tado Kosciuškos sukilimas, caro valdžia nurašė lėšas ir viskas liko taip, kaip yra. Nors planuota ir kolonas suapvalinti, kaip graikiškoje šventykloje, ir skliautus ištapyti Pranciškaus Smuglevičiaus freskomis.

A.Medalinskas. Vadinasi, mūsų Katedra buvo ne iki galo baigta?

N.Kitkauskas. Taip. Todėl ji yra tokia klasicistiška, santūri.

Atkurti viduramžių keraminiai indai - Trakų salos pilyje, Lrytas.lt, 2011 04 07

Nuoroda: http://www.lrytas.lt/-13021638511299948 ... mpaign=rss

Atkurtus ankstyvųjų viduramžių molinius indus galima pamatyti Trakų istorijos muziejuje - čia penktadienį atidaroma paroda „Staraja Ladoga gyvenvietės VIII-IX a. rekonstruota keramika“.

„Vilniaus puodžių cecho“ atkurtų ankstyvųjų viduramžių molinių indų originalai buvo rasti to laikotarpio gyvenvietėje prie Volchovo upės, įtekančios į Ladogos ežerą. Šiuo metu Staraja Ladoga gyvenvietė priklauso Šiaurės Rytų Rusijos Leningrado srities Volchovo rajonui.

„Ši paroda - tai vienas iš bendro Lietuvos ir Rusijos projekto „Rekonstrukcija“ renginių. Joje pristatome daugiau nei 20 puodynių, dubenų ir dubenėlių, rekonstruotų pagal archeologinių kasinėjimų metu rastą medžiagą“, - sako Elena Aleksejeva, „Vilniaus puodžių cecho“ meistrė ir projekto metu organizuotos stovyklos Staraja Ladoga gyvenvietėje vadovė.

Anot E. Aleksejevos, projektu, kurį 2007 m. inicijavo „Vilniaus puodžių cechas“ ir kolegos iš Sankt Peterburgo, siekiama vienyti abiejų šalių archeologijos, istorijos bei senųjų amatų puoselėtojus-rekonstruktorius.

Anot E. Aleksejevos, tai buvo vienas įdomiausių „Vilniaus puodžių cecho“ vykdytų projektų, nes keramika rekonstruota naudojant autentišką VIII-IX a. kultūriniame sluoksnyje rastą molį ir granitą. Dėl vivianito (vandeningojo geležies fosfato), susidarančio vandenyje yrant augalų ir gyvūnų organinėms liekanoms, Senosios Ladogos gyvenvietės molis yra tamsios pilkai mėlynos spalvos. Kad būtų tvirtesnis, molis maišytas su smulkintu granitu. Visi indai buvo lipdomi rankomis ant medinio stovo nenaudojant žiedimo rato.

„Vilniaus puodžių cechas“ jau daugiau kaip 10 metų rekonstruoja akmens amžiaus, ankstyvųjų viduramžių, gotikos ir renesanso keramiką. Nuo 1999-ųjų Trakų pusiasalio pilies kieme kiekvieną vasarą vyksta Trakų istorijos muziejaus ir „Vilniaus puodžių cecho“ organizuojamos archajinių amatų stovyklos.

Trakų salos pilyje paroda veiks iki gegužės 8 dienos. Iš Trakų istorijos muziejaus Senosios Ladogos gyvenvietės keramikos rekonstrukcijų paroda keliaus į Petrozavodsko ir Senosios Ladogos muziejus.

Klaipėdos centre karstai vilioja vandalus, Delfi.lt, 2011 04 06

Nuoroda: http://www.delfi.lt/news/daily/crime/kl ... d=44048729

Prie Jono kalnelio buvusio konditerijos fabriko vietoje saugomus senus karstus nuolat atakuoja vandalai. "Pirmąkart matau, kad taip būtų elgiamasi su palaikų liekanomis", – apžiūrinėdamas sandėlyje išrikiuotas karstų dalis kraupo paveldosaugininkas Mantas Bagočius.



Liekanos – atviros

Sulaukę signalo, kad į patalpas, kur stūkso šioje vietoje archeologų surasti karstai, gali patekti bet kuris piktavalis, paveldosaugininkai suskubo tikrinti informaciją.

Radę statybvietę juosiančią skylėtą tvorą, pareigūnai nusprendė pastatus apžiūrėti iš arčiau. Paveldo sergėtojų dėmesį patraukė atlapoti senojo sandėlio vartai.

Vienoje patalpų buvo sukrauti skardos lakštai, ortakiai, o sandėlio kitoje pusėje – tarp statybinių šiukšlių gulėjo karstų liekanos.

Istorikų įvardijama, kaip XVII a. Klaipėdos elito atstovų kapavietė, ši teritorija turėjo virsti ištaigingu kompleksu, pavadintu Jono namais.

Saldainių fabriko vietoje turėjo atsirasti trijų aukštų pastatas su 18 apartamentų, kurie būtų nuomojami arba parduodami.

Šalia išlikęs autentiškas silkių rūšiavimo sandėlis turėjo virsti restoranu, parduotuvėlėmis ir kitomis patalpomis, kurios antrajame aukšte jungtųsi su naujai iškilusiu pastatu.

Turėjo užkasti, bet neužkasė

Prieš pradedant statybos darbus, archeologai atliko žvalgomuosius kasinėjimus.

Manoma, jog XVI–XVII a. čia stovėjo seniausia Klaipėdoje Šv. Jono bažnyčia. Istorikai tikino tik numanantys, kokio rango klaipėdiečių karstai stūksojo perėjūnams po kojomis – šalia bažnyčios galėjo būti laidojami tik itin nusipelnę klaipėdiečiai.

"Labai blogai, kad durys atviros, ir bet kas gali patekti į patalpas. Šie karstai turėjo būti palaidoti. Tačiau projektas sustojo. Kaip suprantu, viskas ir liko" , – aiškino tyrinėjimus šioje vietoje atlikęs archeologas Gintautas Zabiela.

Silkių rūšiavimo sandėlis yra pripažintas paveldo objektu. Tyrinėtojai jo teritorijoje buvo radę įkastas trijų metrų skersmens didžiules statines.

"Pro atviras duris bet kas gali patekti ir net padegti šį sandėlį, o jis yra rimtas kultūros paveldo objektas. Juk Lietuvoje kultūros vertybės labai jau gražiai dega", – ironizavo G.Zabiela.

Kasinėjimų metu rasti palaikai, pasak G.Zabielos, buvo aprašyti ir atiduoti saugoti Klaipėdos universitetui.

"Ką daryti su palaikais, kol kas sprendimo nėra. Jie turėjo būti palaidoti", – aiškino G.Zabiela.

Nors kelis kartus įvairios komisijos su sklypo savininkais tarėsi, kur dėti karstus, tačiau taip ir nesutarė. Galiausiai liekanas nuspręsta tiesiog užkasti statybvietėje.

"Karstai turėjo būti užkasti tame pačiame sklype, kur nėra komunikacijų. Kapinėse jie užimtų daug vietos. Jei jau kaulams nerado vietos, tai karstų liekanoms tikrai neatsiras", – samprotavo archeologas.

Pastoriaus sūnus – vandalas?

Pastatą administruojančios bendrovės "Invalda" Klaipėdos skyriaus vadovas Vilius Skukauskas sakė, kad šio paveldo vertybe pripažinto statinio durų specialiai niekas neatlapojo.

"Aš vos spėju spynas pirkti. Kas du mėnesius vandalai išlaužia spynas, nupjauna suvirintus strypus. Man jau pranešė, kad durys vėl išplėštos. Va ir vėl prisipirkau spynų", – pabrėžė V.Skukauskas.



Pašnekovas pridūrė, kad įmonės patalpose benamių nėra pastebėjęs. O štai nuo paauglių esą neapsigina.

"Ne kartą esame juos gaudę ir viję. Nežinau, ko jiems čia reikia. Gal rankos niežti, neturi kur energijos išlieti", – svarstė V.Skukauskas.

Vyras tikino, kad į statybvietę landžioja šiame rajone gyvenantys moksleiviai.

"Vieną kartą net pastoriaus sūnų buvau nutvėręs. Tačiau tėvams, matyt, nė motais, ką jų atžalos veikia", – stebėjosi V.Skukauskas.

Kitą kartą sulaukęs signalo, kad po valdas šmirinėja paauglių grupelė, V.Skukauskas strimagalviais nuskubėjęs gaudyti vandalų.

"Sučiupau, iškviečiau policiją. O nuvežus į komisariatą ir iškvietus tėvus, turėjau gintis nuo įtūžusių motinų, – esą neteisėtai elgiausi su nepilnamečiais. Ką tuomet daryti?" – guodėsi vyras.

V.Skukauskas nuogąstavo, kad, sulaikęs įsibrovusius paauglius, pats gali sulaukti sankcijų už nepilnamečių teisių pažeidimą.

"Ten senos lentos"

V.Skukauskas įtikinėjo, kad silkių sandėlyje guli ne XVII a. karstai, o sudūlėjusios lentos. Nors apžiūrėjus patalpas, aiškiai matyti, kad vienas karstas yra išlaikęs savo formas.

"Ten senos lentos. Viską, kas buvo vertinga, išsivežė archeologai", – tvirtino V.Skukauskas.

Jis aiškino, kad naujai statomame viešbutyje buvo numatyta dalį radinių eksponuoti.

"Viešbučio viduje turėjo būti išsaugota speciali vieta, kuri vėliau būtų pridengta plastikiniu gaubtu", – patikslino V.Skukauskas.

Vadovas dėstė, kad ekspozicijoje turėtų atsidurti ir dalys medinių liekanų.

Tačiau paklaustas, ar ir karstus statytojai ketina eksponuoti, V.Skukauskas įrodinėjo, kad bus demonstruojamos medinių grindų liekanos.

"Nuo pašalinių dabar šią vietą saugo storas smėlio sluoksnis – užpylėme ir uždengėme", – tikino pašnekovas.

Viskas lenda per gerklę

Statybos čia nevyksta jau pusantrų metų. O vertybės dūla.

"Tai tik įrodo, kad statybos ant kapinių yra lydimos nelaimių ar bankrotų, kitų negandų", – piktdžiugiškai teigė Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vadovas Naglis Puteikis.

Tačiau V.Skukauskas paveldo sergėtojui taip pat turėjo priekaištų.

"Galėtų departamentas glaudžiau bendradarbiauti. Lengviausia priekaištauti. O mums visa tai per gerklę išlenda – norėjome rimtas tvoras statyti. Neleido – senamiestis", – apmaudavo V.Skukauskas.

Granitas ir 1 mln. litų

V.Skukauskas prasitarė, jog dėl to, kad statybos sustojo, yra ir Kultūros paveldo departamento kaltės.

"Buvo iškelti labai dideli reikalavimai aplinkos sutvarkymui. Paveldosaugininkai visur pageidavo matyti granitą. Esą patvirtintas bendrasis planas senamiestyje numato tik granito dangą takuose ir gatvėse", – tvirtino V.Skukauskas.

Verslininkai suskaičiavo, kad granitu išklojus ne tik šaligatvius, gatves, bet ir vidinį kiemą, šis grožis jiems atsieis per 1 mln. litų.

"Tai labai dideli pinigai. Mes tik norėtumėme sumažinti granito kiekį. Nesiginčijame, kad gatves ir šaligatvius ar krantines reikėtų granitu dengti", – nuomonę dėstė pašnekovas.

Verslininkai nuomoja per 20 arų sklypą.

Dainius Elertas, istorikas

Mano nuomone, ši statyba yra neteisėta. Mano turimuose dokumentuose pažymėta, kad šioje vietoje yra kapinės. Statyba ant kapinių būtų įmanoma tik tuomet, jei toks būtų Vyriausybės nutarimas. Tačiau jo nėra. Radinių konservavimu užsiėmė archeologai, kurie kasinėjo teritoriją. Tačiau viso radinių sąrašo jie nepaskelbė iki šiol. Mano žiniomis, tarp įkapių buvo rasti žiedai, kurie byloja, kad ten buvo palaidoti aukšto rango žmonės. Čia buvo ir daugiau keistų dalykų, o kodėl tai nutylima? Sunku numanyti, kas buvo padaryta ne tik su radiniais, bet ir per 170 rastų kaulų. Ištirta ir ne visa teritorija.

Pati bažnyčia ir kapinių teritorija buvo didesnė, nei buvo atidengta. Mane stebina elgesys su įkapių liekanomis. Čia galėjo būti palaidotas poeto Simono Dacho tėvas. Tikrai čia buvo palaidotas Fridrikas Pretorijus (vyresnysis), dvasininkas, vokiečių-lietuvių kalbų žodyno sudarytojas, giesmių kūrėjas. Čia palaidota lietuvių raštijos pradininko, Biblijos vertėjo, istoriko Jono Bretkūno dukra. Čia palaidotas ne tik visas Klaipėdos elitas, bet ir tuomečio didžiojo valsčiaus iškiliausios asmenybės, kunigai. Čia buvusi bažnyčia priglaudė pulkininko Christiano Ludvigo von Kalksteino kūną – šis žmogus pasipriešino Prūsijos kunigaikščio valdžiai ir vadovavo ginkluotam sukilimui.

Dramatiškas jo likimas tikrai vertas istorinio nuotykių romano – pulkininkas buvo slapta suimtas ir 1672 m. Klaipėdos pilyje jam buvo nukirsta galva. Man keista, kad viešosios pagarbos nusipelnantis objektas taip niokojamas. Iki šiol šiems radiniams neatsirado vietos muziejuje. Tačiau atsakomybę turėtų prisiimti čia dirbę archeologai. Jei nėra išsamių užrašų, dalis informacijos galėjo būti sunaikinta. O baisiausia, kad už tam tikrą mokestį turbūt atsirastų kolekcininkų, noriai priglausiančių čia iškastus radinius. Situacija yra labai bloga. Pagarbos nerodoma, o gal net ir siekiame viską sunaikinti, juk buvo mėginta sumažinti įkapių skaičių.
admin
Site Admin
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: 30 Kov 2010, 09:10

Re: Archeologija Lietuvos žiniasklaidoje

Standartinė admin » 22 Bal 2011, 12:59

Piliakalnių sutvirtinimui prireiks milijonų, Valsčius, 2011 04 01

jpeg1.jpg

jpeg2.jpg


LDK valdovai valgė ne prasčiau nei Venecijoje, Alfa.lt, 2011 04 20

Nuoroda: http://www.alfa.lt/straipsnis/11107681/ ... -20_07-51/

Istorikas Liudas Glemža, tyrinėjantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų mėgtus gėrimus ir valgius, priėjo prie išvados, kad jų stalas niekuo nesiskyrė nuo Europos karalių.

Tikslių valdovų maisto patiekalų aprašymų istoriniuose šaltiniuose nerasime, tačiau užuominų apie vaišių gausą esama. Tai, pasak istoriko, humanitarinių mokslų daktaro L.Glemžos, dažniausiai pažymi užsienio svečiai, pasiuntiniai, vaišingumą laikydami pagarbos jiems ženklu. Nuo kokių valgių stalai linko, galima susidaryti vaizdą ir iš valdovo dvaro sąskaitų knygų.

Kryžiuočiai gyrė vaišes

„Pirmasis vaišių aprašymas užfiksuotas 1377 m. - vokiečių kronikininkas Vygandas Marburgietis gyrė Lietuvos karaliaus vaišes ir svetingumą. Kadangi karaliaus vardas neminimas, istorikai spėja, kad tai galėjęs būti Kęstutis arba Algirdas. Kaip teigia kronikininkas, mūsų valdovas, pasikvietęs derybų Vokiečių ordino kariuomenės vadus, juos vaišino pietumis, davė midaus ir duonos“, - pasakojo nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų vyresnysis muziejininkas L.Glemža.

Vaišingumu pasižymėjo ir paprastai taupus buvęs kunigaikštis Vytautas. „Nors sunku patikėti metraštininko pateiktais skaičiais (be abejonės, jie yra perdėti), tačiau metraštyje užrašyta, kad Vytauto liepimu į Lucko suvažiavimą kasdien buvo siunčiama 700 statinių midaus, neskaičiuojant vyno, 700 telyčių, 700 avinų, 60 stumbrų, 100 briedžių, neskaičiuojant kitų mėsos gaminių, - pasakojo L.Glemža. - Maisto gausa viduramžių Europoje buvo valdovo prestižo, galios ir dosnumo išraiška.“

Lietuvos didieji kunigaikščiai stengėsi neatsilikti nuo Europos monarchų. Apie tai byloja istorinės užsienio pasiuntinių užuominos. Kai Venecijos pasiuntinys Ambrozijus Kontarinis 1477 m. lankėsi Trakuose, po priėmimo pas didįjį kunigaikštį Kazimierą Jogailaitį ataskaitoje Venecijos dožui rašė, kad šis dvaras „beveik kaip mes gerai gamina ir daug valgo“.

Pasak istoriko, nors visokios mados į mūsų kraštą ateidavo pavėlavusios, valdovų dvarą jos pasiekdavo gana greitai. „Didelių skirtumų tarp valdovo dvaro ir Europos didikų nebuvo, mados ir etiketas vėlavo tik iki paprastų gyventojų stalo, - teigė pašnekovas. - Iš valdovų daug ką nusižiūrėdavo didikai, iš didikų perimdavo bajorai, o paskui jau ir miestiečiai bei valstiečiai. Dabartinės mūsų stalo etiketo normos yra atėjusios nuo karalių stalo.“

Prieskonių egzotika

Pasak L.Glemžos, egzotiškų prieskonių ir vaisių netrūko jau Vytauto dvare. Jų parūpindavo Vokiečių ordino magistras. „Šio didžiojo kunigaikščio laikais buvo žinomi ryžiai, migdolai, figos, razinos, pipirai, imbieras, muskatas, šafranas, gvazdikėliai, cukrus, - teigė istorikas. - Egzotiški prieskoniai minimi ir Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygose. Žygimanto Augusto laikais asortimentas dar labiau išsiplėtė, tuos pokyčius rodo 1543-1548 m. dvaro sąskaitos (jas neseniai istorikai išleido atskira knyga). Virtuvėje padaugėjo citrinų, alyvuogių, kaparių. Vienas istorikas, apibendrindamas Žygimanto Augusto virtuvę, pasakė, kad ji nelabai kuo skyrėsi nuo šių laikų žmonių. Kadangi Žygimanto motina Bona Sforca nei Krokuvoje, nei Vilniuje nesiskyrė su italų kilmės virėjais, į mūsų kraštą atėjo daug italų virtuvės madų.“

Valdovų rūmų teritorijos XV-XVI a. kultūriniame sluoksnyje (atliekų duobėse) archeologai rado egzotiškų tų laikų Lietuvai vaisių kauliukų - vyšnių, slyvų, vynuogių. Natūraliai jos mūsų krašte greičiausiai dar neaugo.

Išlydėjo su 70 patiekalų

Pasak istoriko, kadangi Rusijos carai baiminosi, kad jų pasiuntiniai nebūtų įžeisti, nes tai prilygo caro įžeidimui, šie palikdavo labai detalius savo diplomatinių misijų atsiskaitymus. Pavyzdžiui, 1601 m. vienas pasiuntinys paminėjo, kad per atsisveikinimo su juo pietus Vilniuje buvo patiekta 70 patiekalų iš skirtingų žvėrių ir paukščių, taip pat 30 daržovių padėklų. „Kaip rašo pasiuntinys, valgius keitė tris kartus, atnešdavo raudonojo vyno. Įdomu, kad jau minimos vyno rūšys - alkan, muškatel, malmazėja, romanėja, - pasakojo L.Glemža. - Yra pirmoji užuomina ir apie stalo serviravimą - prieš karalių buvo sudėti paauksuoti indai, o kitur - sidabrinės baltos lėkštės.“

Išskirtinis vaišingumas, pasak istoriko, buvo rodytas ir sutinkant pasiuntinius. „Pavyzdžiui, 1648 m. Vladislovas Vaza Prancūzijos pasiuntinius buvo numatęs pasitikti paukštienos (strazdo, jerubės, kurapkos, tetervino ir kt.) bei žvėrienos iš karališkų miškų kepsniais (yra išlikę būsimų vaišių aprašymo planai). Pasninko dienomis svečiams būdavo patiekiama šlyžių, upėtakių, džiovintų ir šviežių lašišų iš Rygos, plekšnių, sūdytų silkių ir kt., desertui - Genujos pašteto, ledinio cukraus, šviežių vaisių ir kaštonų. Tai rodo didelę maisto įvairovę. Atsargai reikėjo turėti liepų midaus ir alaus.“

Virtuvės viršininkai

„Nuo XV a. pabaigos Valdovų rūmuose jau buvo atskiras pareigūnas, kuris tvarkė virtuvės reikalus, - teigė pašnekovas. - Didžiojo kunigaikščio dvaro sąskaitų knygose nuo 1503 m. kaip virtuvės viršininkas minimas Raclovas. Didikai turėjo ir savo vynininkus. Pavyzdžiui, XVI a. viduryje didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvare dirbo Tomas Italas, jis rūpinosi vynais, prieskoniais ir staltiesėmis, stalo indais, taip pat ir Venecijos stiklo dirbiniais. Tuo pat metu minimas ir karališkasis virėjas italas Sigismondo Fanelli, gyvenęs Žemutinės pilies rūmų kambaryje virš karališkos virtuvės.“

Vienas žinomiausių XVI a. publicistų Mykolas Lietuvis yra pastebėjęs, kad mūsų krašto didikai maitinasi prabangiais iš tolimų kraštų atvežtais valgiais ir geria daugelio rūšių vyną.

Tai, kad virtuvės specialistai buvo laikomi labai svarbiais žmonėmis, pasak istoriko, byloja ir kraičio sąrašas. „Kai Žygimanto Augusto sesuo Kotryna Jogailaitė tekėjo už Suomijos kunigaikščio Jono Vazos, į kraičio sąrašą buvo įrašytas jos asmeninis virėjas Janas Manovskis, vynininkas Kola Italas, 4 vyresnieji virėjai, 2 jaunesnieji ir 4 jų padėjėjai“, - sakė L.Glemža.

Vilniaus Žemutinės pilies archeologiniai radiniai byloja, kad XV a. valgant pakako peilių ir šaukštų, o šakutės atsirado tik XVI a. pabaigoje. Pamažu nyko papročiai, kai staltieses naudojo rankoms nusivalyti.

Žiaurios pramogos

Ant medžioklę mėgusių didikų stalo nuolat garavo įvairios žvėrienos kepsniai. „Turbūt vienintelis medžioti nemėgo Žygimantas Vaza, visiems kitiems tai buvo ir pramoga, ir karinių įgūdžių lavinimas, - pasakojo L.Glemža. - Pavyzdžiui, Kazimierą Jogailaitį, XV a. valdžiusį LDK, Lietuvos didikai iš Lenkijos prisiviliojo dar nepilnametį, pripasakoję jam apie žvėrių pilnas girias.“

Deja, didikų pramogos neapsiribojo vien medžiokle, jie rengdavo ir žiaurius reginius - pagautų žvėrių pjudymus. „Yra duomenų, kad tokios kautynės vykdavo Trakuose ir Vilniuje, - teigė pašnekovas. - Pavyzdžiui, meška galynėdavosi su stumbru arba mešką pjudydavo šunimis. Per vieną tokią „pramogą“ karalienė Bona Sforca buvo sužeista meškos. Įvyko persileidimas ir Žygimantui Senajam ji daugiau nebegalėjo pagimdyti vaikų. Dar blogiau baigėsi Vladislovo Vazos pirmajai žmonai Cecilijai Renatai, Vilniuje stebėjusiai meškų pjudymą šunimis. Kai moteris įėjo į aptvarą pažiūrėti į kampą nulindusio lokio, šis ją sužalojo. Cecilija anksčiau laiko pagimdė negyvą kūdikį, o kitos dienos rytą mirė.“

Midų išstūmė vynas

Iš pradžių sauso vyno Lietuvoje, kaip ir visoje Šiaurės Europoje, niekas nevertino, tačiau vis tiek imta sekti europinėmis madomis. Nuo seno mėgtą midų, ypač Kauno liepų, pamažu išstūmė užsieninis vynas. „Iš pradžių išpopuliarėjo graikiškas Malvazijos vynas, manoma, buvęs saldus, o rūgščius vynus mėginta saldinti, - teigė pašnekovas. - Vienas Anglijos pasiuntinys, į Maskvą keliavęs per Vilnių, yra aprašęs viešnagę pas Mikalojų Radvilą Rudąjį. Anglui įspūdį padarė cukrinių žvėrelių figūrėlės, kurios buvo pripildytos vyno. Manau, taip galėjo būti patiektas sausas Reino vynas - figūrėlės buvo skirtos vynui pasaldinti. Istoriniuose šaltiniuose randama aprašymų, kad Lietuvoje ir Maskvoje buvo paprotys vyną užsikąsti cukrumi. Vienas prancūzų keliautojas pasibaisėdamas aprašė pokylį, kai Radvilienė vyną gėrė iš labai didelės taurės ir užsikando dideliu gabalu cukraus. Prancūzui tai atrodė kaip kažkoks atsilikimas. Ne mes vieni nemėgome sauso vyno, visa Rytų ir Šiaurės Europa pakankamai ilgai pratinosi prie jo skonio.“ Pasak pašnekovo, nuo XVI a. ypač populiarus tapo vengriškas tokajus, jis laikytas karališku gėrimu. Vienas britų istorikas teigia, kad tokajus kadaise buvo raudonas, o ne baltas, kaip dabar. Istoriniuose šaltiniuose esama užuominų, kad „Žygimantas Augustas alaus, kaip kiti lenkai, negėrė. Jis mėgo stiprų vengrišką vyną, o itališko taip nevertino.“ Pasak amžininkų, jį gerdavo nedidelėmis taurėmis, tačiau nuo pat ryto. Stepono Batoro laikais vengriškas vynas dar labiau išpopuliarėjo (juk pats S.Batoras buvo vengras). Atvežtiniai vynai buvo labai brangūs, tad jais mėgautis galėjo tik karaliai ir didikai.

„Iš Vladislovo Vazos 1636-1638 m. sąskaitų knygų matyti, kad vynas, alus ir midus sudarė septintadalį visų didžiojo kunigaikščio išlaidų“, - teigė pašnekovas. Pasak jo, valdovai ir didikai valgė bei gėrė gana daug - kas kiek galėjo. Pavyzdžiui, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis rašė žmonai: „Mano dienotvarkė tokia: keliuosi anksti, priimu pasiuntinius, dalyvauju nereikšmingose diskusijose, o po pietų sėdžiu prie stalo, valgau ir geriu.“ Net prancūzų pasiuntiniams krito į akis, kad mūsų didikai ypač daug laiko praleidžia prie stalo.

Sumigdavo prie statinių

Kai LDK teritorijoje vynas išpopuliarėjo, jo, pasak istoriko, buvo vartojama labai daug. „Pavyzdžiui, Mykolas Lietuvis, pasišaipydamas iš didikų, rašo, kad šie dar nespėję išlipti iš lovos ryte jau šaukia: „Vyno!“ Didikai vynu piktnaudžiavo ir netinkamu metu. Per Stepono Batoro karinį žygį į Maskvos valstybės teritoriją karinėje stovykloje jį aplankė Lietuvos ponų tarybos nariai. Visi iš pat ryto tiek prisigėrė, kad karalius užmigo ir nubudo tik naktį, - pasakojo istorikas. - Arba kitas epizodas: Lietuvos didikai, iš Vilniaus išlydėdami Vladislovą Vazą, gėrė vyną nuo pat ryto. Išlydėtuvėse dalyvavo ir Vilniaus vyskupas. Vėliau visi išėjo į pamaldas Katedroje. Įkaušęs vyskupas supainiojo ceremoniją, už tai gavo pastabų iš karaliaus, kuris, matyt, gėrė saikingiau. Beje, viena populiarių versijų, kodėl žlugo Lietuvos-Lenkijos valstybė, yra besaikis bajorų girtavimas.“

Apskritai, pasak istoriko, buvo įsigalėjęs keistas paprotys - svečius taip nugirdyti, kad nė vienas neliktų blaivus. Tačiau, pasak pašnekovo, girtavimas mūsų krašte nebuvo išimtis.

„Prancūzų istorikas Fernanas Brodelis pastebėjo, kad visuose šiauriniuose Europos kraštuose buvo geriama daugiau nei Pietų Europoje, - sakė L.Glemža. - Pietų Prancūzijos, Italijos gyventojai stebėjosi vokiečių samdiniais, kurie užėmę pilį ir radę rūsiuose vyno vienu mauku tuštindavo dideles taures tol, kol čia pat sumigdavo. XVII a. Žemaitijos bajoras Teodoras Bilevičius, kartu su Radvilomis keliavęs į Italiją, pastebėjo, kad italai moka gerti ir nepasigerti, vyną gurkšnoja vaikščiodami ir bendraudami, o ne sėdėdami prie stalo. T.Bilevičius savo prisiminimuose rašė, kad Radvilos labai džiaugėsi, jog sugebėjo pasikviestą įtakingą svečią taip nugirdyti, kad tas ant kojų nepastovėjo. Vėliau jau atsirado raginimų imti pavyzdį iš blaivių tautų.“

Su girtavimo problema XVIII a. susidūrė ir Prancūzija. „Jų istorikai yra apskaičiavę, kad Didžiosios revoliucijos metais (1789-1794) vienas Paryžiaus gyventojas per metus išgerdavo 120 litrų vyno“, - teigė pašnekovas.

Alus vietoj sriubos

Pasak istoriko, vynas buvo prabangus šventinis gėrimas, o alus vartojamas vietoj sriubos. „Pavyzdžiui, primetus džiovintos duonos į nestiprų alų net kelionės metu galima greitai pasigaminti sriubos, - pasakojo L.Glemža. - XVIII a. net buvusi rekomendacija vaikams gerti alų, o ne vandenį, mat jis dažnai būdavo užterštas ir jį geriant buvo galima apsikrėsti. Kaip mūsų krašte alus atstojo sriubą, taip Prancūzijoje - vynas. Prancūzai pietus pradėdavo vynu. Ir tik Didžiosios revoliucijos metais, kai kamavo didelis nepriteklius, ant pasiturinčių žmonių stalo atsirado sriubos.“

XVI a. Lietuvoje tapo žinoma ir degtinė. Ja, pasak istoriko, buvo girdomi plikbajoriai, kad balsuotų taip, kaip reikia didikams, taip pat ir baudžiauninkai, kad jiems nekiltų noras maištauti. Dvarų palivarkuose statomi degtinės „bravorai“ nešė didikams pelną, todėl pasirodydavo ir nurodymų valstiečiams gerti šį alkoholinį gėrimą. „Visai degtinės nuvertinti nereikia, šaltuose kraštuose ji gali būti ir priemonė sušilti, tačiau LDK save gerbiantis miestietis ir bajoras degtinės negėrė, ypač jei jam pakako pinigų vynui ar alui, - teigė L.Glemža. - Arabų kadaise išrastą degtinę iš pradžių Rusijoje buvo stengiamasi kontroliuoti - ją buvo leidžiama pirkti ir gerti tik tam tikrose vietose - „kabakuose“ (tai mongolų-totorių įvestas terminas), tačiau Rusijoje, kaip žinoma, besaikis degtinės vartojimas greit išplito. Buvo išimčių ir Europoje, pavyzdžiui, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas II po mėgstamo vengriško tokajaus neretai išgertuves baigdavo keliomis taurėmis degtinės.“

Trūksta tik briedžio lūpos

L.Glemža nesiryžo konkretizuoti, kokius patiekalus iš maisto įvairovės gamino dvaro virėjai, tačiau kaip vertingą kulinarinio paveldo enciklopediją paminėjo neseniai „Baltų lankų“ leidyklos iš lenkų kalbos išverstą ir išleistą knygą „Lietuvos virėja“ (“Kucharka Litewska“). Vilnietės W.A.L.Zavadskos 1854 m. Vilniuje išleista knyga buvo pirmoji Lietuvoje kulinarinė knyga. Joje surinkti seniausi Lietuvos didikų virtuvėje naudoti receptai, vėliau ir liaudyje išpopuliarėję.

„Ir jokių „cepelinų“ čia nerasite. Jie nėra senas tradicinis mūsų krašto valgis, - sakė L.Glemža. - Apskritai bulvės Lietuvoje nelabai greit išpopuliarėjo. Nors jau buvo žinomos XVIII a., niekas jų nesodino ir nevartojo maistui. Rusijoje imperatorienė Jekaterina II jau XVIII a. antroje pusėje vertė valstiečius sodinti bulves. Europoje ši daržovė buvo pagrindinė priemonė apsiginti nuo bado. Nors Lietuvoje žmonės gyveno nelengvai, bulvių sodinti neskubėjo, labiau buvo pratę prie kitų daržovių, mėsos, įvairių grūdų košių ir duonos. Bulvės prigijo tik XIX a.“

Stebina minėtos knygos receptai, kuriems net ne visus produktus dabar rastume. Kadangi girios knibždėjo visokių žvėrių ir paukščių, knygoje pateikta elnių, briedžių, šernų kepsnių receptų. Buvo valgomi net kepti žvirbliai, strazdai, kurapkos, jerubės, tetervinai, perkūno oželiai, dabar jau nykstantys ir mekenantys nebent Žuvinto rezervate. Kaip rašoma knygos pratarmėje, vienintelis leidinio trūkumas - nėra aprašymo, kaip gaminti briedžio lūpą ir meškos leteną, mat knygos autorė norėjo pateikti pigesnių ir labiau prieinamų produktų patiekalų receptų.

Kuo žmonės didžiuosis, Žaliasis pasaulis, 2011 04 14

jpeg3.jpg

jpeg4.jpg

jpeg5.jpg

jpeg6.jpg

jpeg7.jpg


Paneryje rasta ypač senų žmonių kaulų, Naujienos, 2011 04 01

jpeg8.jpg


Žila senove alsuojanti troba kęžta, Klaipėda, 2011 04 20

jpeg9.jpg

jpeg10.jpg

jpeg11.jpg


Klaipėdos universiteto rektorius Vladas Žulkus išrinktas į UNESCO komitetą, 15min.lt, 2011 04 18

Nuoroda: http://www.15min.lt/naujiena/miestas/kl ... gn=rssfeed

Profesorius Vladas Žulkus išrinktas į UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos Mokslinį ir techninį patariamąjį komitetą.


Tokią žinią išplatino Lietuvos nuolatinė atstovybė prie UNESCO.

Balandžio 13–14 d. Paryžiuje vykstančiame UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos šalių narių susitikime Lietuvos atstovas, Klaipėdos universiteto rektorius profesorius V.Žulkus buvo išrinktas į šios konvencijos Mokslinį ir techninį patariamąjį komitetą ketverių metų kadencijai. Šį komitetą sudaro 12 narių. Jis pataria šalims narėms moksliniais ir techniniais konvencijos įgyvendinimo klausimais.

Profesorius V.Žulkus yra žymus Lietuvos archeologas, mokslų daktaras. Jis pirmasis Lietuvoje pradėjo povandeninės archeologijos tyrimus ir daug prisidėjo prie Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos ratifikavimo Lietuvoje.

UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvenciją priėmė 2001 m., ji įsigaliojo 2009 metų sausio mėn. Lietuva šią konvenciją ratifikavo 2006 m. Konvenciją iš viso ratifikavo 36 UNESCO šalys narės.
admin
Site Admin
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: 30 Kov 2010, 09:10

Re: Archeologija Lietuvos žiniasklaidoje

Standartinė admin » 04 Geg 2011, 22:23

Alytaus valdžia pažeidė įstatymą už 143 tūkst. litų pirkdama archeologinių kasinėjimų darbus, Lrytas.lt, 2011 05 02

Nuoroda: http://www.lrytas.lt/-13043379041302607 ... mpaign=rss

Alytaus valdžia pažeidė
įstatymą, pernai už 143 tūkst. litų pirkdama archeologinių
kasinėjimų darbus istorinėje miesto aikštėje.

Įvertinusi pernai vasarą skelbtą konkursą, Viešųjų pirkimų
tarnyba nustatė, jog savivaldybė nesilaikė skaidrumo ir
lygiateisiškumo principų, rašoma VPT penktadienį paskelbtoje
išvadoje.

Alytaus savivaldybė pernai vasarą paskelbė konkursą ištirti
80 kvadratinių metrų sklypą istorinėje Pirmojo Alytaus aikštėje,
esančioje A.Juozapavičiaus ir Merkinės gatvių sankirtoje.

Įmonė „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ pasiūlė 79,6
tūkst. litų, „Juodasis ežys“ - 45 tūkst. litų, B.Dakanio įmonė
„Senų senovė“ - 69 tūkst. litų kainą. Savivaldybė nutarė, jog
visos paslaugos per brangios, nes buvo numačiusi 25 tūkst. litų
maksimalią kainą.

Anot Viešųjų pirkimų tarnybos, vėliau savivaldybė
maksimalios kainos nepadidino, tačiau neskelbiamų derybų būdu
paslaugas įsigijo iš B.Dakanio įmonės „Senų senovė“. Ši vėliau
ištyrė ne 80, o 225 kvadratinių metrų sklypą, ir už paslaugas
gavo 143 tūkst. litų.

Apleista miesto aikštė šiuo metu rekonstruojama, darbams iš
Europos Sąjungos fondų bei miesto savivaldybės biudžeto buvo
skirta 5 mln. litų. Pasak spaudos, pernai pradėtus rekonstrukcijos
darbus bendrovė „Parama“ turėtų baigti šiemet.

Dvaro malūnas - nauja turistų traukos vieta, Kaimo laikraštis, 2011 04 30

jpeg1.jpg


Sensacija Jurbarke, Šeimininkė, 2011 04 29

jpeg2.jpg


Matiškių piliakalnis atsiskleidė, Tauragės kurjeris, 2011 04 22

jpeg3.jpg


Anykščiuose pasirodė „juodieji archeologai", Anykšta, 2011 04 21

Untitled-1.jpg

Untitled-2.jpg


Gnomų miestai po žeme, Alfa.lt, 2011 04 30

Nuoroda: http://www.alfa.lt/straipsnis/11202662/ ... -30_19-06/

Tai buvo keista rasė. Jos atstovų oda - pieno baltumo, nepaliesta saulės spindulių. Dėl prieblandos jie prastai matydavo. Sulaukę trisdešimt penkerių, turėjo atrodyti kaip žili seneliai.

„Atsargiai... štai čia reikia žemai lenktis... bus gumbas... o ten galima patekti tik šliaužte. Matai ąsočių sandėlį? Tai vyno saugykla, o kairėje - viešbutis atvykusiesiems iš kitų miestų. Patalpa su karūna - salė, kur rinkdavosi požemių valdovai. Kvėpuoji normaliai? Juk mes jau giliai po žeme - čia dešimtas lygis. Senovėje būta puikaus vėdinimo! Labirintus ir kambarius apšviesdavo deglai - ir čia pat, be saulės šviesos, požemių gyventojai augindavo daržoves. Spėjama, kad jie niekada neišeidavo į paviršių.“

Gyvenimas 80 metrų gylyje

Kemalis, nedidelio viešbučio savininkas Turkijos Kapadokijos provincijos Goremės mieste, veda žurnalistą žemyn nesibaigiančiais tuneliais. Požemių aukštus apšviečia blausios lemputės; kuo giliau, tuo šalčiau; iš burnos verčiasi garas. Kaip prieš tūkstančius metų buvo įmanoma po žeme sukurti megapolius, pragręžti upių vagas vandens atsargoms, parinkti statyboms tokius akmenis, kad namuose būtų vėsu vasarą ir šilta žiemą? Didžiulės gyvenamosios patalpos su ventiliacijos šachtomis ir „šildytuvais“ - mažais židiniais - buvo numatytos tūkstančiams žmonių. Jas jungė išsišakojusi perėjimo sistema. Ir visa tai - 80 metrų gilumoje.

Vietiniai archeologai įsitikinę, kad atkasė toli gražu ne viską - „apačioje“ dar liko maždaug dvidešimt aukštų. Šiuo metu Turkijoje (daugiausia Kapadokijos regione) jie atkasinėja du šimtus požeminių gyvenviečių. Mokslininkai negali paaiškinti, iš kur atsirado ta požemių imperija, kas ją sukūrė ir, svarbiausia, kas ten gyveno?

„Oficialiai Kapadokijos požemių miestai laikomi pirmųjų krikščionių prieglobsčiu, - aiškina archeologijos profesorius Suleimanas Komogly. - Krikščionys slėpdavosi po žeme nuo imperatoriaus Nerono laikų, kai juos ėmė persekioti romėnai. Bet atsitiktinai aptikę labirintus, jie rado urvus jau ištuštėjusius.“ Turkijos kultūros ministerijos nuomone, „požeminis pasaulis“ egzistavo jau VI amžiuje pr. m. e., valdant Frigijos karaliui Midui, kuris, pasak legendos, paversdavo daiktus auksu.

Požemio gyventojai ne tik pastatė miestus, spirale besileidžiančius žemyn, Žemės centro link, bet ir sujungė juos tuneliais. Kiekvienas tunelis buvo tokio pločio, kad juo galėtų važiuoti arklio traukiamos vežėčios. Atsakymo į klausimą: kas tai per civilizacija? - nežino niekas.

Kodėl slėptis nuo žmonių?

Žurnalistas išlandžiojo keturis Kapadokijos požemio miestus: Derinkujų, Kaimahą, Ozkonaką ir Gazimirą. Kuo giliau nusileidi, tuo daugiau pamatai: pompastiškas sales iškilmingiems susirinkimams, maisto sandėlius, vyno rūsius ir net gardus gyvuliams. Taip, požeminiuose miestuose buvo laikoma arklių, kiaulių ir karvių. Požeminiuose miestuose žmonės kurdavosi ilgam, ištisomis gatvėmis; jie linksmindavosi per šventes, tuokdavosi, gimdydavo vaikus.

Vieną tokį miestą - Anabasį - mini dar IV amžiuje pr. m. e. Romos metraštis (vadinamoji „Ksenotono knyga“): „Mes aptikome Anabasį pripuolamai ir stebėjomės jo dydžiu. Žemyn vedantys tuneliai tokie, kad jais būtų galima pertempti dramblį. Daugybė didelių ir mažų laiptų, milžiniški šuliniai, požeminės aikštės gyventojams šokti. Šitie miestai taip padaryti, kad niekas jų nepastebėtų iš viršaus. Žmonės buvo jų gyventojų priešai.“

Gal iš tikrųjų gyveno gnomai?

„Ir krikščionys, ir frigiečiai aptiko šias patalpas tuščias, - teigia Raulis Saldivaras, archeologas iš Los Andželo, kuris jau penkeri metai gyvena ir dirba Nevšehire. - 2008 metais padarėme analizę radioaktyviąja anglimi. Ji parodė, kad megapoliai iškirsti uolose maždaug... prieš penkis tūkstančius metų. Kai kurios celės naudotos kaip bankai - ten buvo saugomos tonos aukso. Kasinėjimai iškėlė į paviršių šimtus naminių gyvulių kaulų, bet... nei vieno vietinio gyventojo skeleto. Niekas negali suprantamai paaiškinti, kam reikėjo statyti po žeme tokius didelius miestus ir kodėl jų gyventojai pasirinko gyventi sutemose, nepažindami saulės šviesos? Nuo ko jie slėpėsi ir kodėl? Išeitų, kad po žeme tada egzistavo kitas - atskiras pasaulis. Ar tiktai Turkijoje?“

Britų mokslininkai, 2002-2005 metais dirbę Nevšehire, padarė išvadą, kad Kapadokijos požeminiuose miestuose galėjo gyventi „gana specifiniai“ žmonės. Jų ūgis turbūt neviršijo pusantro metro, todėl galėdavo prasiskverbti siaurais perėjimais tarp patalpų. Mokslininkų nuomone, 35 metų sulaukęs „požemio pilietis“ turėjo atrodyti kaip žilas senukas. Faktiškai tai buvo kitokių žmonių, nepanašių į mus, požeminė rasė.

„Štai ir suk galvą, - gūžteli pečiais R.Saldivaras. - O gal viduramžių legendos apie gnomus - visai ne pasaka, o realybė?“

Pasak mokslininkų versijos, kiekviename „megapolyje“ po žeme gyveno 50 tūkst. žmonių, kurių ūgis buvo 1,3-1,5 metro. Juos valdė paslaptingi karaliai, garbinti tarsi dievai.

„Kol kas turime nedaug tiesioginių įrodymų. Mokslininkai skelbia tik miglotas hipotezes, - mano Stambulo universiteto istorijos profesorius Ibrahimas Beichanas. - Iš tų informacijos kruopelyčių, kurias pavyko surinkti daugelio archeologinių kasinėjimų Kapadokijoje metu, jau galima daryti išvadą: prieš maždaug 5 tūkst. metų po žeme gyveno ir vystėsi paslaptinga vadinamųjų gnomų rasė. Šie žemaūgiai žmonės uolose pastatė daugiaaukščius miestus ir sujungė juos tuneliais. Dabar mane domina du klausimai: kodėl tie žmonės nusprendė gyventi prietemoje ir kur jie dingo?“

Mažuosius žmones valdė dievai?

70-metis archeologas Muhamedas Džeidabaras, atkasinėjęs vieną didžiausių Turkijos Kapadokijos požeminių miestų Ozkonaką, mano, kad požemių „pirmasis sluoksnis“ - 10-12 aukštų - tik ledkalnio viršūnė. Jis mano, kad paslėptų gyvenviečių gylis gali siekti šimtą aukštų, o gal dar daugiau. „Dešimtmečiais kasame ir kasame. Vos išvalome nuo žemių vieną aukštą, po juo iškart atsiranda kitas. Man pačiam įdomu, kuo galų gale viskas baigsis.“ Archeologas mano, kad požemio žmonės, be abejonės, konfliktavo su „antžemiečiais“ - gal dėl religijos ar politikos, todėl ir pasislėpė. Tačiau svarbiausia ne tai. Kapadokijos labirintuose archeologai nerado patalpų, skirtų dievams garbinti. Tai labai keista. Jokių figūrėlių - nei žmonių, nei gyvūnų, nei maldų akmenų.

Derinkujaus žemiausiuose lygiuose buvusi religinė mokykla ir net krucifikso formos bažnyčia - žymiai vėlesni statiniai, juos III amžiaus uolose iškalė nuo Romos kareivių besislepiantys krikščionys.

M.Džeidabaras sako: „Mažai tikėtina, kad Kapadokijos požemiuose gyveno nykštukų ateistų rasė. Dievų įsikūnijimu arba pačiais dievais buvo paslaptingi miestų valdovai - požemio karaliai.“

„Šiandien daugelis archeologinių šaltinių rodo, kad istorijos apyaušryje Žemėje gyveno žemaūgiai žmonės, - tvirtina austras antropologas Hansas Hetzke. - Anksčiau įrodymų, kad jie egzistavo, pasitaikydavo tik salose. Pavyzdžiui, nykštukinių naminių gyvulių palaikai Maltos grotuose leidžia spėti, kad dar prieš 10 tūkst. metų tose vietose gyveno liliputų civilizacija.“

Kitas radinys - žmonių skeletai Indonezijos Floreso salos Ling Bua urve liudija: maždaug prieš 20 tūkst. metų salos gyventojų ūgis siekdavo daugiausia metrą. Tas miniatiūrines būtybes mokslininkai pavadino homo floresiensis (žmogus iš Floreso), o pasaulio spauda - hobitais. Nors tų žmonių smegenys buvo tokios pat kaip šimpanzių, jie puikiai gamindavosi akmeninius darbo įnagius.

Kai kurie specialistai jau padarė išvadą: pirmieji mūsų planetos gyventojai buvo liliputai, vėliau jų rasė išmirė. Bet radiniai Ozkonake, Derinkujuje ir Kaimahe duoda medžiagos kitai hipotezei - ne išmirė, o galbūt nusileido į Žemės gelmes, kad išsigelbėtų nuo išmirimo.

Miestus sujungė tuneliai

Jau minėjome, kad Kapadokijos požeminių miestų gyventojai buvo 1,3-1,5 metro ūgio. Kiekviename mieste gyveno nuo 15 iki 50 tūkst. žmonių - tiems laikams tai nepaprastai daug; net tokiame dideliame mieste kaip Paryžius XIV amžiuje buvo apie 100 tūkst. gyventojų. Derinkujaus miesto teritorija - 1500 kvadratinių metrų (iš to, ką pavyko atkasti archeologams). Kaimaho požeminės gyvenvietės (ji - už dvidešimties kilometrų nuo Nevšehiro) kambariai iškalti vulkaniniame tufe ir sujungti su Derinkujumi devynių kilometrų tuneliu - įėjimai iš vidaus, kaip ir visur, uždengiami akmeniniais girnakaliais; pastovi temperatūra mieste žiemą ir vasarą dėl vėdinimo būdavo 25 laipsniai šilumos. Apie pačių požemio karalių asmenybes mokslininkai kol kas nežino nieko - tik šių miegamieji milžiniškomis lubomis leidžia manyti, kad jie buvo žymiai aukštesni už savo pavaldinius.

Kadangi kasinėjimų metu nepavyko rasti urvų gyventojų skeletų, mokslininkai turi tik dvi teorijas: arba liliputai patys paliko savo miestus, grįžo į žemės paviršių ir susimaišė su žmonėmis, arba užkariautojai paėmė juos į nelaisvę ir išsivarė į vergiją. „Tikiu, kad ateityje gausime tikslų atsakymą, - sako archeologas Muhamedas Džeilabaras. - Juk mokslas nestovi vietoje.“

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų atkūrimas Vilniuje, Kultūros barai, 2011 04 01

Untitled-3.jpg

Untitled-4.jpg

Untitled-5.jpg

Untitled-6.jpg


Vilnių saugojo ne tik Aušros vartai, Savaitė su TV, 2011 04 27

Untitled-7.jpg

Untitled-8.jpg


Ar jūsų palangė jau žaliuoja?, Delfi.lt, 2011 04 25

Nuoroda: http://gyvenimas.delfi.lt/stories/ar-ju ... d=44758435

Suprantama, kad ant jų (kaip ir kitose šviesesnėse mūsų būstų vietose) žaliuoja ne tik gėlės, bet ir įvairių daržovių daigai. Nuo pomidorų stiebų iki salierų ūgliukų, nuo pirmųjų sudygusių agurkų iki paprikų.

Visa tai augina, be abejonės, pirmiausia šimtatūkstantinė pensininkų armija: kur jau jiems iš tų kelių šimtelių bent pavasarinius ridikėlius įpirkti... Visko užsiaugins patys ir dar savo vaikams bei anūkams užaugins. Tiems, kas neturi tokių rūpestingų tėvų ar senelių, – blogiau, nes dirbančių, tačiau nelabai įperkančių ne tik pirmąsias daržoves, bet ir vėlesnes kultūras žmonių Lietuvoje – ne tiek jau mažai. Ir ką čia kalbėti apie daržoves, jei „Maisto banko“ atstovai jau kurį laiką stebi liūdną tendenciją – nemokamo maisto vis dažniau prašo net dirbantys asmenys.

Tad net ir XXI amžiaus pradžioje tenka konstatuoti nelinksmą tiesą: nemažai daliai mūsų visuomenės narių daržovių auginimas yra ne pomėgis, o gyvybinės egzistencijos dalis.

Beje, ar jūsų palangė žaliuoja?

Augina tik tai, kas auga savaime

Eglė Bučelytė, TV žurnalistė:

Mane pagavote telefonu sodyboje, dabar kaip tik genėjančią erškėtrožių krūmus. Kasmet iš surinktų jų vaisių pasigaminu skaniausios arbatos. Taip pat savo sodyboje kiekvieną vasarą prisiskinu vyšnių (dalis jų virsta uogiene), obuolių, svarainių.

Žodžiu, prisirenku tų valgomų gėrybių, kurios auga pačios. Tad mano buto palangės nustatytos gėlėmis, o ne pomidorų daigais. Tiesa, vieną kartą pabandėme auginti namuose, o paskui sodyboje daug daržovių – nuo tų pačių pomidorų iki bulvių. Tačiau tik vieną vasarą. Ir tai – ne man ir mano šeimai. Man patinka graži pieva ir sodas joje.

Kaip bus, kai išeisiu į pensiją? Tikrai nekeisiu savo gyvenimo būdo ir žemės „neknisiu“. Man visiškai užteks to, kas mano sodyboje užauga savaime.

„Gėlės mane myli labiau nei daržovės“

Audronė Galvonaitė, klimatologė:

Gėlės mane myli labiau nei daržovės, tad ir dabar mano darbo kabinete Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje žydi net trijų spalvų sanpaulijos. O kur dar amariliai bei rožytės. „Praktiškesnių“ augalų šiemet neauginu – nei darbe, nei namuose. Tiesa, pernai ant palangės savo kabinete išauginau milžinišką pomidorą. Kai jis subrandino vaisius, beveik visa tarnyba jais pasivaišino.

O namuose balandį mano namų palangės nežydi. Galbūt todėl, kad neturiu kolektyvinio sodo. Beje, aš atsigriebiu pas mamą: ji tėviškėje prie Anykščių kasmet pasisodina beveik visų daržovių. Tačiau daigus perka. Taigi negalima sakyti, kad aš visiškai iškrintu iš šio tautiško konteksto. Tiesiog labiau myliu gėlės. Be to, ir jos, atrodo, labiau nei daržovės myli mane.

Daržininkyste užsiims, kai išeis į pensiją

Libertas Klimka, etnologas:

Prisipažįstu atvirai: ant mūsų buto palangių auga ir žydi tik gėlės. Nėra jokių „praktiškų“ augalų. Tiesa, kolektyvinį sodą turime, tačiau jis jau baigia užželti mišku... Vis nėra laiko paimti į rankas kastuvą ar kauptuką. Juolab kad mano dukra, tikra miestietė, išvažiavo gyventi į kaimą. Tad iš ten viena kita daržovė ar vaisius pasiekia ir mus, miestiečius tėvus. Nors dažniausiai mūsų šeimą daržovėmis ir vaisiais maitina „maksimos“ ar „ikiai“.

Tačiau jau kurį laiką pagalvoju, kad užsiimsiu sodininkyste, daržininkyste ir kita „praktiškąja“ agronomija, kai tik išeisiu į pensiją. Tiesa, man jau stuksena 71, tad būti pensininku lyg ir galėčiau. Tačiau...

Nenoriu pasirodyti pasipūtęs, bet iki šiol dirbu todėl, kad nelabai matau, kas galėtų mane pakeisti. Visiškai nesusireikšminu, nes šią problemą matau kur kas platesniu aspektu. Visuose šalies kultūros baruose dirba daug jau gerokai pražilusių ir praplikusių žmonių, kuriuos pakeisti nelabai yra kam. Už tai reikia „padėkoti“ pirmajam kapitalizmo dvidešimtmečiui: dabar tik pinigai valdo mus. O kultūrai – kiek liks.

Vadovaujantis šiuo principu, daugelyje ir universitetų, ir kolegijų liko tie pasišventėliai, kurie dirba dėl idėjos, o ne dėl geros algos. O talentingas jaunimas, matydamas pinigų teikiamas galimybes, renkasi labiau apmokamas darbo vietas. Sutinku, kad šiais savo samprotavimais gerokai nukrypau nuo žydinčios palangės temos, tačiau yra, kaip yra. Tad man telieka tikėtis, kad kai išeisiu į pensiją, tada jau kaip imsiu ūkininkauti...

Archeologiją derina su sodininkyste

Aleksejus Luchtanas, archeologas:

Mūsų šeima šiuo požiūriu priklauso normalių piliečių gretoms. Šiuo metu mūsų bute pačiame Vilniaus centre ant palangių auga pomidorų daigai, taip pat aitriosios paprikos. O štai su agurkais mūsų šeimai nesiseka. Na, bet mums užtenka ir tų dviejų kultūrų, kurios vėliau nuo palangių keliauja į atvirą terasą, esančią virš mūsų buto. Tad ten puikiausiai auga ir užauga būtent balkonams išvestų veislių pomidorai.

Vasarą taip pat užsiimu sodininkyste savo sodyboje netoli Kernavės. Ten yra išlikęs labai didelis ir labai senas sodas. Tačiau jis iki šiol puikiai dera. Štai po pernykštės derlingos obuolių vasaros nemažai jų išlaikiau per visą žiemą net iki šių dienų.

Sodyboje jau dabar praleidžiu nemažai laiko, o ateityje tikiuosi gyventi daugiau nei pusę metų. Juk man ten labai patogu: ir savas kiemas, ir sodas šalia, ir garsieji Kernavės piliakalniai, kuriuos tyrinėju daugiau kaip 20 metų, netoliese. Jei likimas bus maloningas, rimtus archeologinius tyrinėjimus mėginsiu suderinti su ne mažiau rimtu ūkininkavimu.

Ir tuomet, matyt, pomidorų ir paprikų daigai augs ant palangių ne bute sostinės centre, o sodyboje, esančioje netoli pirmosios mūsų sostinės. Taip archeologija ir ūkininkavimas „įkalino“ mane tarp dviejų – pirmosios ir pastarosios – mūsų sostinių.
admin
Site Admin
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: 30 Kov 2010, 09:10

Re: Archeologija Lietuvos žiniasklaidoje

Standartinė admin » 18 Geg 2011, 19:13

Seni kaulai mena naujas mįsles, Panevėžio balsas, 2011 05 12

Untitled-1.jpg


Varnių regioniniame parke atgimė Sprūdės piliakalnis, Bernardinai.lt, 2011 05 11

Nuoroda: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... lnis/62610

Artėjant turistiniam sezonui, Varnių regioninio parko direkcija pritaikė lankymui vieną iš gražiausių Žemaitijos piliakalnių – Sprūdę, informuoja Valstybinė Saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Už Sprūdės piliakalnio tvarkymo darbų organizavimą direkcija tapo Archeologijos paveldo išsaugojimo konkurso Didžiojo prizo laimėtoja.

Sprūdės piliakalnis paryškina gražiausias Žemaitijos aukštumas, primena mūsų ainių baltų šlovingą praeitį. Archeologų nuomone, piliakalnis priskiriamas kovų su kryžiuočiais periodui. Piliakalnio teritorija apima 26 ha. Čia išlikę gynybiniai grioviai, iki keturių metrų aukščio pylimų pėdsakai, „atsekamas“ senasis įvažiavimas į pilį.

Padavimai byloja, jog čia stovėjusi medinė Lietuvos karaliaus Mindaugo brolio kunigaikščio Sprūdeikio pilis, po kuria buvę įrengti rūsiai, slėptuvės. Užrūstinęs karalių Mindaugą, kunigaikštis Sprūdeika pabėgo į Žemaitiją ir ant Sprūdės kalno - saugiausioje ir geriausiai apžvelgiamoje vietoje - įkūręs pilį.

Prieš metus Varnių regioninio parko specialistai pradėjo įgyvendinti projektą „Sprūdės kalno, esančio Varnių regioniniame parke, pritaikymas viešiems turizmo poreikiams“ pagal priemonę „Viešųjų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų kompleksiškas pritaikymas turizmo reikmėms“. Šis projektas buvo finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų. Bendras projekto tikslas – efektyviai panaudoti Varnių regioninio parko kultūros ir istorijos paveldo objektus, plėtojant pažintinį ir skatinant vietinį bei atvykstamąjį turizmą. Projektu buvo siekiama sutvarkyti ir eksponuoti piliakalnį, pabrėžiant jo sudėtinius elementus, aplinką, imituojant kai kurias senąsias funkcijas.

Pasak Varnių regioninio parko kultūrologo Lino Šedvilo, seniau piliakalnis buvo visiškai paskendęs želdinių sąžalyne, jo nesimatė važiuojant Pavandenės – Janapolės vieškeliu. Vėliau Varnių regioninio parko direkcijos atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai atidengė dalį pilies kalvos su išlikusiais galingais pylimais ir grioviais. Ir tik pernai pradėto projekto lėšomis Sprūdės piliakalnis buvo pilnai pritaikytas turizmo poreikiams.

Šiais metais Sprūdės piliakalnis įtrauktas į Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM organizuojamą konkursą „Atrask ir pažink Lietuvos saugomas teritorijas“. Konkurso metu siūloma aplankyti ir fotoaparatu užfiksuoti 50 įdomių gamtos bei kultūros paveldo objektų bei renginių Lietuvos saugomose teritorijose (daugiau informacijos apie konkursą – http://www.vstt.lt). Lankomas objektas Varnių regioniniame parke – Sprūdės piliakalnis.

Radinys papildys Jurbarko istoriją, Šviesa, 2011 04 20

2.jpg

3.jpg


Pagoniškos religijos pėdsakais, Sekundė, 2011 05 13

4.jpg

5.jpg


Praeitis slysta iš rankų, Vakaro žinios, 2011 05 14

6.jpg


Jurbarke – netikėti archeologiniai radiniai, Lrt.lt, 2011 05 13

Nuoroda: http://www.lrt.lt/news.php?strid=5044&id=5752506

Archeologams tyrinėjant vadinamą Jurbarko senojo miesto vietą, aptikti iki šiol nežinotos gyvenvietės pėdsakai ir IV–V amžių kapinynas.

Šie radiniai, pasak archeologų, svarbūs ne tik Jurbarko, bet ir Lietuvos archeologijos istorijai, praneša LTV „Panorama“.

Sensacingu vadinamą radinį, gerokai praplėsiantį žinias apie Jurbarko praeitį, o gal net pakoreguosiantį miesto istoriją, archeologai aptiko tyrinėdami senamiestį – Kauno gatvėje, miesto skverelyje ir „Žydų kieme“. Kasinėjant rastas kapinynas ir iki šiol nežinotos III–XI amžių gyvenvietės pėdsakai.

„Gyvenvietės amžiaus rėmai taip ir liks tokie platūs. Paprasčiau su kapinynu, kuris tiksliai datuojamas IV–V amžiumi. Jis yra unikalus, nes, pirma, nebuvo žinoma, kad jis toks yra, antra, jo radiniai Lietuvos archeologijoje konkretaus analogo neturi“, – pasakojo archeologas Olegas Fediajevas.

„Šitas kapinynas buvo nežinomas, jis mums visiškai naujas. Nustebino ir laikotarpis, nes šalia yra rastas vėlyvesnio laikotarpio. Taip kad laukti kapinyno buvo galima, bet ne šito“, – sakė Jurbarko krašto muziejaus archeologas Marius Jakelaitis.

Atidengtas moters su gausiomis įkapėmis kapas gerai išsilaikęs, tačiau radiniai – prastos būklės, kaip ir šiek tiek giliau rastas vyro kapas. Archeologai sako, kad čia galėjęs būti pilkapis ar kapinynas su akmenų vainiku.

XIII–XIV amžius menantys ir iki šiol seniausiais vadinti Jurbarko krašto apylinkių radiniai – sviediniai iš Bajerburgo pilies Veliuonoje, šiek tiek keramikos, vinių, akmenų – tebesaugomi šio krašto muziejuje.

Miesto istorija skaičiuojama nuo 1259-ųjų, kai kryžiuočių ir Livonijos ordino bendromis jėgomis ant šventojo Jurgio kalno buvo pastatyta Jurgenburgo pilis kovai su „netikėliais“. Kitomis žiniomis ankstyviausia gyvenvietė buvo prie Bišpilio piliakalnio.

Tačiau aptikus III–XI amžiaus grublėtosios keramikos fragmentų, archeologai prabyla apie antrosios gyvenvietės, nutolusios nuo Bišpilio, pėdsakus.

„Unikalu dar ir tai, kad Lietuvos ir Ordino pasienyje žmonės gyveno ne tik piliakalny, bet gyveno ir neapsaugotoje teritorijoje, kuri yra svarbesnė prekybiniu požiūriu. Tai yra nauja, tai naujos žinios.apie patį Jurbarką ir gyvenimą prie Nemuno, gyvenimą Ordino pašonėje“, – tvirtino O. Fediajevas.

Manoma, kad naujieji radiniai padės atsakyti į klausimą, ir kokia etninė grupė gyveno Jurbarko apylinkėse. Iki šiol manyta, kad tai buvo skalviai arba lietuviai, tačiau iškastos įkapės, archeologų teigimu, artimos žemaičių laidojimams.


Piliakalnius gali pražudyti pinigų stoka(2), Naujienos, 2011 05 13

7.jpg



Rotušės požemiai dar turi paslapčių, Lietuvos žinios, 2011 05 18

8.jpg



Požeminis skruzdėlynas po Senamiesčiu – ar įkrisime?, Zebra.lt, 2011 05 17

Nuoroda: http://www.zebra.lt/lt/laisvalaikis/ren ... 35435.html

Po Vilniaus senamiesčiu glūdi antras miestas. Po Katedra požemiai jau išrausti ir rodomi turistams, tačiau tai – tik maža dalelė skruzdėlynų po miestu. Po žeme esančiais tuneliais galima nusigauti net iki... Rusijos Federacijos ambasados. Ar esame saugūs – visomis prasmėmis?

Po žeme nušliaužti galima ir iki ambasados?

Po Vilniaus senamiesčiu – ir už jo – egzistuoja gausybė požeminių takų ir takelių: daugeliu jų kažkada tekėjo kanalizaciniai vandenys. Tačiau įdomiausia, kad šis požeminis pasaulis dar vis neturi savo plano. Istorikai, „Vilniaus vandenų“ specialistai ir „Teo“ turi atskirus planus. Dar kažką tikriausiai galima būtų rasti ir mėgėjų speleologų kišenėse. Tačiau oficialios industrinių požemių tyrinėtojų organizacijos ar sambūrio Lietuvoje nėra – dauguma tokių tyrinėtojų po žeme landžioja nelegaliai. Kodėl? Suprasti nesunku.

Taip landžiojant po žeme galima ir „prisilandžioti”. Tarkime, televizijos žurnalistė Audra Kudabienė, su operatoriumi nusileidusi po Vilniumi, komunikaciniuose tinkluose ieškodama kelio į Vyriausybės svečių namus, požemiais beveik nusigavo į... Rusijos Federacijos ambasados kiemą. Apsižiūrėję ir pamatę, kad jie jau prie pat ambasados tvoros, toliau eiti žurnalistai nesiryžo: nežinia, kas ten jų laukia, o ir sukelti tarptautinį skandalą nebuvo jokio noro – tokia istorija pasakota leidinyje „Savaitė”.

Pasakojama, kad kanalizacijos tuneliais naudojosi ir Vilniaus geto partizanai, kurie taip susisiekdavo su išoriniu pasauliu ir gaudavo ginklų bei kitų pasipriešinti reikalingų priemonių. Senoji, dabar beveik nenaudojama Vilniaus kanalizacija, Carinės Rusijos pradėta statyti dar XIX amžiuje, jau buvo keliolikos kilometrų ilgio. O jei pabėgti galėjo jie, kur nulįsti galime mes, dabartiniai Lietuvos poliečiai?

Paskirtis – seksas ir vyninės

„Situacija šiuo metu yra paprasta ir nedžiuginanti. Praktiškai visi požemiai yra privatizuoti su visomis to pasėkmėmis”, – Zebra.lt pasakojo archeologas Kęstutis Katalynas. O problemos paprastos – į požemius įsileisti niekas nenori nei turistų, nei mokslininkų. „Vilniaus vandenys" kategoriškai nenori nieko įsileisti. Žinoma, motyvuoja tuo, kad nesaugu. Pats prieš kelis metus, kai Vilniaus turizmo informacijos centras bandė organizuoti ekskursiją po šiuos požemius, ilgai derėjausi su „Vilniaus vandenimis”, man pripasakojo įvairiausių pasakų, kol supratau, kad jiems paprasčiausiai nereikia problemų”, – pasakojo archeologas.

O kam šiuo metu naudojami autentiški, nors dažnai ir negerą istoriją ar net istorinį „kvapelį” turintys urvai?

Juose rengiami rūsiai ir vyninės. Štai vienas pašėlusiais seksualinio pobūdžio vakarėliais garsėjantis Vilniaus klubas šlovę įgavo ne tik dėl orgijų, vykstančių atnaujintuose požemiuose. Siauri koridoriukai čia teikia kraupaus adrenalino. O klube matoma jų dalis – labai mažytė. Atnaujinus likusią jų dalį, iš orgijų bėgant galima būtų... įkristi tiesiai į upę kitame senamiesčio gale. K. Katalynas patvirtino – po naktinių pasilinksminimų vieta esantys tuneliai yra „devyniolikto amžiaus pabaigos kanalizacijos kolektoriai, kurie tūno po senamiesčiu ir net išlenda už jo. Jie tęsiasi iki pat Mindaugo tilto.”

Archeologo manymu, net jei po Jūsų, skaitytojai, namu slypėtų autentiški požemiai, juose galima būtų įsirengti kokį nors vyno rūselį. K. Katalynas pažymi: „Štai kad ir šaudmenų sandėliai šalia Pakso namų – įtariu, kad ir jie dar neturi „globėjų”.

Ar neįkrisime?

Jei jau miestas toks išvagotas tais tuneliais, kad po žeme iš vieno senamiesčio galo net galima nusigauti į kitą, ar nėra pavojaus įkristi? Juolab, kai miestas keičiasi, „sunkėja”, o su požemiais, rodos, daro, kas ką nori?

K. Katalynas nuramina, tačiau negarantuoja: „Nesakyčiau, kad miestas imtų ir įgriūtų, kadangi požemius statė ganėtinai sąžiningai. Jei tuneliai ir yra įgriuvę, tai visi tik dvidešimtame amžiuje, kai per juos pradėtos tiesti naujos komunikacijos ir išgriautos senos arkos.”Barbora Bernotaitė
admin
Site Admin
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: 30 Kov 2010, 09:10

Re: Archeologija Lietuvos žiniasklaidoje

Standartinė admin » 03 Bir 2011, 11:11

Kultūros paveldo leidiniams – 200 tūkst. litų, Lrt.lt, 2011 06 02

Nuoroda: http://www.lrt.lt/news.php?strid=5044&id=5785561

Kultūros paveldo departamentas paskirstė lėšas valstybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamiems leidybos projektams. Nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo sklaidos ir atgaivinimo leidybos programos 2011 metų konkursui daliniam finansavimui gauti sulaukta 28 paraiškų, iš jų ekspertų komisija atrinko 8 geriausius, kuriems įgyvendinti paskirstyta 200 tūkst. litų.Dalinis leidybos projektų finansavimas skiriamas įvairios tematikos ir pobūdžio šviečiamiesiems, pažintiniams informaciniams leidiniams, populiarinantiems Lietuvos kultūros paveldą. Šių metų konkurse prioritetinės buvo Lietuvos architektūros paveldo, tarptautinės paveldosaugos minties, mūsų šaliai reikšmingo užsienyje esančio kultūros paveldo, Lietuvos kultūros paveldo apsaugos ir tvarkybos veiklos temos.
Tarp valstybės lėšomis paremtų projektų – R. Paknio leidyklos knyga-albumas „Medinės bažnyčios Lietuvoje“, kurioje rasime nufotografuotas ir aprašytas per pusšimtį šalies medinių bažnyčių bei koplyčių. Kupiškio etnografijos muziejus išleis albumą „Gyvenamieji kupiškėnų trobesiai“ apie Kupiškio rajone buvusius ir dar išlikusius medinius gyvenamuosius trobesius, statytus XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.
Zarasų krašto muziejus rengia fotografijų albumą „Laiko ženklai: Zarasų miesto ir apylinkių senoji architektūra“, o Ukmergės kraštotyros muziejus – Ukmergės miesto architektūrinės urbanistinės fotografijos nuo XIX a. pab. iki 1940 metų katalogą. Viešoji įstaiga „Studija 2“ planuoja dviejų dalių elektroninį leidinį DVD bei CD formatais „Architektūros paveldas Sigito Lasavicko akimis“, kur atsispindės architekto S. Lasavicko XX a. antrosios pusės Lietuvos architektūros paveldo bei Vilniaus pilių teritorijos raidos ir statinių tyrimai.
Lietuvos archeologijos draugija išleis „Archeologinius tyrinėjimus Lietuvoje 2010 metais“, o viešoji įstaiga „Povandeninės archeologijos centras“ – straipsnių rinkinį anglų kalba, kurių autoriai yra Latvijos, Estijos, Švedijos, Suomijos, Vokietijos, Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos ir Lietuvos archeologai. Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondas į rinkinį „Suvalkų sutartis: faktai ir interpretacijos“ sudės Lietuvos ir Lenkijos istorikų pranešimus, skaitytus Suvalkuose praėjusių metų rugsėjį vykusioje mokslinėje konferencijoje.
Leidybos projektus vertina ir lėšas jiems skiria ekspertų komisija, sudaryta iš Kultūros ministerijos, Restauratorių sąjungos, Lietuvos dailės istorikų bei archeologijos draugijų, Valstybinės kultūros paveldo komisijos ir Kultūros paveldo departamento specialistų.

Po Vilniumi – paslaptingų tunelių raizgalynas (foto)(video), Balsas.lt, 2011 06 02

Nuoroda: http://www.balsas.lt/naujiena/540830/po ... foto-video

Po Vilniumi – paslaptingų tunelių raizgalynas (nuotr. Fotodiena.lt/Audriaus Bagdono)

Šimtmečiais istoriją skaičiuojantys miestai savo mūruose slepia daugybę paslapčių. Ne išimtis ir Vilnius, po kurio senamiesčiu driekiasi ištisas požeminis pasaulis. Mūsų sostinės požemiai – sveiki ir apgriuvę - atverti smalsaus lankytojo akiai. Jie amžiams bėgant buvo slaptavietėmis ir turto saugyklomis, amžino poilsio vietomis ir kalėjimais, monetų kalyklomis ir paprasčiausiais rūsiais...
Tarp žmonių sklandanti legenda, kad požeminiais tuneliais iš Vilniaus galima nukeliauti iki Trakų – ir liks legenda, bet tai, kad nusileidus į rūsį vienoje vietoje buvo galima išlipti visai kitoje – tikra tiesa...
„Į tunelius po visu Vilniumi jie kažin ar pavirsta, bet tikrai yra atsiradusios ištisos sistemos – reikia turėti galvoje, kad Vilnius, kaip ir visi viduramžių miestai, dažnai kentėdavo nuo gaisrų, keitėsi valdų ribos, pastatai būdavo perstatomi, į vieną sistemą būdavo sujungiami rūsiai, kažkada priklausę atskiriems pastatams“, – aiškina archeologas Kęstutis Katalynas. Anot jo, atskirus rūsius sujungti buvo stengiamasi dėl to, kad taip patogiau.
„Bet juk yra buvę, kad iš senamiesčio rūsių žmonės nusigaudavo toli už jo ribų, – gina romantišką tunelių labirinto versiją Vilniaus Rotušės ceremonmeisteris Saulius Pilinkus. – Buvo galima iš miesto centrinės dalies išeiti. Ne mažiau kaip keli šimtai žmonių iš geto sugebėjo į laisvę išeiti naudodamiesi būtent tomis požeminėmis komunikacijomis ir išlįsdavo Užupy. Jeigu mes gebėtume visą požeminį Vilnių, taip pat ir vandentiekio komunikacijas, kurių skaičiuojama apie 26 km po miestu, atverti, tai turėtume nuostabiausių dalykų“, – sako jis.
K. Katalynas pasakoja, kad rūsiai po Vilniumi pradėti įrenginėti tuomet, kai čia prasidėjo mūrinė statyba: pirmiausia XIV a. pabaigoje žemutinė pilis, o XV a. atsirado jau ir mūriniai gyvenamieji namai, bet pirmosios mūrinės bažnyčios, statytos XIV a. pabaigoje, buvo dar be rūsių.
Mokslininkas Vilniaus požemius skirsto į tris grupes: gyvenamųjų namų ir kiti visuomeninės paskirties požemiai, drenažo ir kanalizacijos sistema bei fortifikaciniai.
Kartu su „Balsas.lt“ žurnalistais kviečiame jus pasižvalgyti po kai kuriuos senuosius Vilniaus požemius.
Pirmasis maršrutas: Šlapelių namas-muziejus Pilies gatvėje, Filharmonija, Šiuolaikinio meno centras ir žinoma – sostinės širdis Rotušė...



Šlapelių namas-muziejus – tipiškas rūsys po namu

Archeologų duomenimis, pasakoja K. Katalynas, Pilies ir Didžioji gatvės susiformavo dar XIV a. pabaigoje, o XV a. praktiškai visi namai, esantys prie gatvės, čia jau buvo mūriniai. „Todėl rūsiuose yra išlikę labai daug gotikos elementų – nepaisant to, kad laikui bėgant keitėsi valdų ribos ir jie buvo perstatinėjami, nes net pastatai būdavo pastumiami į šoną – praktiškai visoje Dižiojoje ir Pilies gatvėje tie rūsiai yra labai panašūs. Perstatyti jie visi maždaug tuo pačiu metu: iš pradžių XVII a. antroje pusėje, kadangi pastatai nukentėjo per karą su Maskvos didžiąja kunigaikštyste, paskui – XIX a. pabaigoje, kai pagal tuometinius standartus buvo rekonstruojamas praktiškai visas Vilniaus miestas“, – pasakoja mokslininkas.
Jolanta Paškevičienė – Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus direktorė apgailestauja: „Vieni sako, kad tai XV a. rūsiai, kiti sako, kad vėlesni, XVI a., bet tai vieni iš seniausių Vilniaus požemių. Manoma, kad čia galėjo buti vyno rūsiai, gal traktierius. Gal čia būta auksakalio namo, o gal gynybinis – miestas dažnai būdavo užpuolamas ir degdavo. Kol kas vis dar laukiame mokslininkų išvadų“.
O štai baltomis ,,garbanomis“ apkibusiomis rūsio sienomis čia niekas nesidžiaugia.
J. Paškevičienė: „Čia yra pakankami drėgna, visą laiką pelėsiai visokie. Mes esam konservavimą įdiegę – tokią sistemą, kuri kovoja su grybu, bet... Su tais pelėsiais mes kovojam nuolat. “
„Šita siena, matote, yra neautentiška. Ji perstatyta 93-94 metais, čia kažkada buvo durelės, laiptai, per kuriuos buvo išeinama į vidinį kiemelį. Matyt, buvo kažkas atvežama, gabenama“, – pasakoja muziejaus direktorė. Ji sako, kad slapto koridoriaus, kuris vestų kur nors toli, jie neaptiko, bet nustebinti turi kuo ir kviečia pakilti stačiais Šlapelių namo rūsio laiptais. Išėję į lauką atsidūrėme toje pačioje Pilies gatvėje – tik kitoje vietoje.

Iš Ašmenos gatvės – tiesiai į Užupį?

„Buvo galima įlįsti prie Rotušės, išlįsti prie Kotrynos bažnyčios. Kur Ašmenos gatvė – čia ne anekdotas – buvo galima iš miesto centrinės dalies išeiti“, – pasakoja Vilniaus Rotušės ceremonmeisteris Saulius Pilinkus, po Šiuolaikinio meno centru plytinčiais tamsiais požemiais vaikštantis lyg po savo namus ir žibinto šviesą nukreipiantis tai į vieną, tai į kitą detalę.
„Čia XVII a. pati pabaiga, o čia XVIII šimtmetis, XIX pradžia... Buvo naudoti rieduliai, kaip rišamoji medžiaga. Paradoksas – laikas buvo sunkus, bet statybos vyko: kilo bažnyčios, barokinė architektūra, magnatų, miestelėnų, pirklių namai. Čia gi vokiečių gatvė – pirkliai. Čia ventiliacinė anga, akivaizdžiai. Čia neabejotinai buvo židinys, vadinasi, šildoma patalpa. O čia jau pakura. Rotušės požemiuose irgi tokių yra, kadangi šildė – saugyklos buvo tuose rūsiuose“.
Anot S. Pilinkaus, kadaise vienoje iš požeminių patalpų galėjo būti anglių sandėlis, nes yra anga, panaši į specialią šachtą. Kitur veikiausiai irgi buvo sandėliai.
„Čia vienos didžiausių ištisinių požeminių patalpų. Bet lygiai tokios pat sandėliavimo patalpos rusų pirklių namuose, filharmonijoje – viskas labai panašu visuomeniniuose ir gyvenamuosiuose pastatuose“, – pasakoja požeminiu Vilniumi daugybę metų besidomintis vyras.
Apie Vilniaus požemius pasakodamas K. Katalynas pabrėžia, kad po gyvenamaisiais pastatais kartais būdavo įrengiamos ūkinės veiklos patalpos, bet dažniausiai jie būdavo naudojami būtent kaip sandėliai. Tam jie ypač gerai tiko dėl pastovios 12-13 laipsnių temperatūros – tai buvo tarsi šaldytuvai, kuriuose saugodavo greitai gendančius produktus.
„Rūsius įrengdavo tik tose vietose, kur gruntas buvo pakankamai sausas. Ten, kur aukštas gruntinio vandens lygis, rūsių paprasčiausiai nekasdavo, o jeigu, kaip Pilies 16, nekreipdavo dėmesio, savininkai turėdavo didelių bėdų. Istoriniuose dokumentuose užfiksuota, kad čia XVII a. rūsiai buvo dažnai užliejami kaip tik dėl to, kad savininkas sumanė rūsį įrengti tiesiai ant šaltinio“, – pasakoja mokslininkas.
Paklaustas, kodėl drėgmė požemiuose kaupiasi dabar, jis sakė: „Jie drėgni ne dėl to, kad garuoja iš žemės drėgmė – drėgmė, jeigu jos atsirasdavo, tuomet būdavo išventiliuojama. O dabar jeigu rūsys aklinai uždarytas, jame per ilgesnį laiką ir prisikaups drėgmės.“

Filharmonija: upeliukas muzikos šventovėje

„Jeigu norite žengti bent kelis žingsnius tikru senu grindiniu, būtent Filharmonijoje, greta šiuolaikiško lifto, tai ir galėsite padaryti. Mat sujungus kelis statinius į vieną, senoji gatvelė atsidūrė po stogu“, – rodydami senos gatvės grindinio fragmentą pasakojo Lietuvos nacionalinės Filharmonijos (LNF) darbuotojai, lydėję „Balsas.lt“ žurnalistus.
„O čia šaltinis... Matot, koks švarus vanduo? Jis atsivėrė, kai remontavo pastatą – anksčiau nė nežinojom, kad jis yra. Ir palikom... Senamiesty daug tokių šaltinių yra“.
Veronika Janatjeva, žingeidiems lankytojams atskleidžianti LNF paslaptis, pasakoja, kad per rekonstrukciją, kuri vyko net 9 metus ir baigta 1994-siais, iš dalies buvo sutvarkytas tik nedidelis po Filharmonijos koncertų sale iš Bazilijonų vienuolyno pusės esantis rūsių fragmentas. Bet jo pakaks, kad galėtume įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti prekybinės paskirties pastato rūsiai.
„Šioje vietoje iki pat XIX a. pabaigos stovėjo Pirklių namai, o jų rūsiuose esančiuose sandėliuose buvo laikoma druska, actas, silkės ir kitokios iš Rusijos į Vilnių atgabentos prekės. Rūsyje išlikę autentiškos orlaidės ir laiptų fragmentas, tačiau šios angos dabar užmūrytos ir niekur neveda“, – sako V. Janatjeva.
Tai dabar, pasakoja ji, kitoje Pasažo gatvės pusėje esančius požemius, kuriuos LNF irgi naudoja kaip sandėlius, pasiekti galima tik iš administracinių patalpų. O kadaise visi pastatu esantys rūsiai veikiausiai susisiekdavo...

Rotušės rūsiuose būta ir kalėjimo

„Vokiečių gavė, kaip ir Rotušės aikštė, buvo presitžinis rajonas, ten gyvendavo pasiturintys ir dažniausiai kilmingi žmonės. Jie turėjo pakankamai lėšų nusipikti didelę valdą ir įsikurti su visu tuo metu prieinamu komfortu. Todėl Vokiečių, Pilies, Didžiosios gatvių ir Rotušės rūsiai yra erdvūs, statyti labai kokybiškai ir daugelis puikiai išsilaikė iki šiol“, – pasakoja K. Katalynas.
Archeologo teigimu, Rotušė buvo ne kartą perstatinėjama. Tiesa, ją kaip valdžios centrą, vilniečiai turėjo pasistatyti XIV a. pabaigoje, miestui 1387 m. suteikus savivaldą, tačiau tuo metu vyko karai, ir Rotušės aikštė pradėta naudoti kaip Turgaus aikštė su stovinčiu viduryje administraciniu pastatu tik XV a.
„Požemiai plėtėsi, jų paskirtis buvo keliaguba: jie buvo naudojami saugoti miesto kasai ir kitam miesto bendruomenei priklausiusiam turtui, be to, rūsiuose buvo įrengtas kalėjimas miestiečiams“, – pasakoja mokslininkas. Ir priduria: „Bet bajorai buvo kalinami kitoje vietoje. Juos teisdavo pilies teismas, ir juos kalindavo pilyje“.
Pasakodamas apie senąjį Vilnių ir jo požemius, mokslininkas sako, kad tai buvo netipiškas viduramžių miestas – kadangi ploto netrūko, jis buvo naudojamas neracionaliai.
„Didžiulės valdos, daug tuščių neužstatytų vietų, todėl ilgą laiką žmonės nekreipdavo dėmesio į šaltinius: tiesiog kurdavosi sausesnėse vietose. Ir tik XVI a. pabaigoje tų patogių apsigyventi vietų pradėjo trūkti. Tada drėgnas vietas pradėta sausinti. Dažniausiai tiesiog užpildavo atvežtu gruntu, drenažo ar vagų tiesinimo nedarydavo“, – sako K. Katalynas.
Jis nesistebi ir radiniu LNF, nes tokių upeliukų po senuoju Vilniumi yra daugybė.
„XVII a. Vilniaus senamiesčio gynybinės sienos ribose buvo daugiau kaip 20 upelių arba vandeningų šaltinių ir šiaip drėgnų vietų. Pavyzdžiui, dabartinė Šv. Kazimiero gatvė buvo ištisa šaltinių juosta, tik laikui bėgant tie šaltiniai buvo užpilti gruntu“.
Laikas paslėpė nuo mūsų akių daug ką, bet ne viską. Ir ne tik senamiestyje. Tad ir mūsų kelionė po požeminį Vilnių tęsis.


Ant stalo kraupus radinys, Panevėžio balsas, 2011 06 02

jpeg1.jpg


Kupiškio rajone - tikras archeologinis stebuklas, Panevėžio rytas, 2011 05 31

jpeg2.jpg


Prie vyninės - žmogaus kaulai, Klaipėda, 2011 05 31

jpeg3.jpg


Rambyno regioninio parko direkcija tvarko lankytinas vietas, Pamarys, 2011 05 13

jpeg4.jpg


Brazdigalos Velniakalnis sulauks archeologų, Darbas, 2011 05 12

jpeg5.jpg


Lankytojų laukia gražiausias Žemaitijos piliakalnis, Kalvotoji Žemaitija, 2011 05 12

jpeg6.jpg

jpeg7.jpg


Archeologų radiniai keičia Jurbarko istoriją, Šviesa, 2011 05 11

jpeg8.jpg

jpeg9.jpg


Biržės piliakalnis, Bičiulis, 2011 05 11

jpeg10.jpg
admin
Site Admin
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: 30 Kov 2010, 09:10

AnkstesnisKitas

Grįžti į Lietuvos archeologijos naujienos

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

cron
Bridge by mehdiplugins.com
EN   LT

Prisijungimas

Kas prisijungęs?

Mes turime 162 svečius online